Kalba ir knyga – it namai
„Lietuvių kalba yra mano namai. Knyga, kurią parašau, man irgi yra tarsi namai. O klausantis Karolinos Masiulytės-Paliulienės prancūziško vertimo (romano „Eiti“ – aut. past.) atrodo, tarsi būčiau kažkur toli išvažiavęs, atsidūręs kituose namuose, kuriuose lyg ir pažįstu visa tai, bet kuriuose man dar reikia įsigyventi. Įsigyventi į žodžius, ritmą, į šiek tiek galbūt pasikeitusias prasmes. Tai naujieji mano namai. Ačiū Karolinai, kad juose įkurdino“, – santykį su savo romano vertimu apibūdino rašytojas.
O koks jo ryšys su lietuvių kalba? Kūrėjas, nors jau daugiau nei 20 metų gyvena Paryžiuje, tvirtino ir mąstantis, ir sapnuojantis gimtąja kalba: „Koks gali būti santykis su tuo, kas yra tavyje, kas yra tapatybė? Galbūt keista, bet su pačiu savimi gali būti tam tikras santykis: gali ant savęs pykti, gali savimi džiaugtis. Su kalba kitaip. Nori – pyk ant kalbos, nori – ne, nori ja džiaukis, nori grožėkis, nori keik. Jai vis tiek, ji vis tiek yra, ji galiausiai bus tavo patronė, o tu būsi jos vasalas.“
Vis dėlto V.Papievis savo santykį su gimtąja kalba pavadino pragmatišku, nes moko prancūzus lietuvių kalbos. Norint išmokyti savosios kalbos, reikia pačiam ją perprasti, ir tik tada kitam gali atskleisti kalbos mechaniką. V.Papievis pastebi, kad prancūzai vartoja frazę „motinos kalba“, o mes sakome „gimtoji kalba“. Tačiau rašytojas laikosi pozicijos, kad, nors kalba ateina iš motinos, kalbai būtinas ir tėvo autoritetas.
„Vienas mano mokinys turi brolį dvynį, todėl sako nežinantis, kas yra vienatvė. Net kai būna vienas, visą laiką būna su broliu. Man taip yra su lietuvių kalba. Kad ir kur būčiau, visada esu Lietuvoje, visada esu su lietuvių kalba. Ji tarsi sraigės kiaukutas, kuris mane visuomet lydi“, – palygino V. Papievis.
Aktorė ir režisierė K.Masiulytė-Paliulienė prisipažino į vertimą atėjusi per prievartą, nes to buvo labai prašoma. Tačiau galiausiai pradėjo jausti V.Papievio pasaulį. Tam, pasak moters, reikėjo skaityti daug šio rašytojo kūrinių. „Žinau, kad Karolina nusibrūžino kelius ir alkūnes, kol perėjo per visus tuos mano žodžių brūzgynus“, – vaizdžiai palygino kūrėjas.
Kaip susigyventi su skirto laiko baigtinumu?
Knygoje „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ itin juntamas žmogui skirto laiko baigtinumas. Nors daug kam perskaičius šį kūrinį atrodė, kad jis yra apie senatvę (ir dar orią), V.Papievis labiausiai norėjo parodyti mums skirto laiko baigtinumą.
„Visi jaučiame, kad laikas bėga. Ateina toks metas, kai labai aiškiai pamatai kitą krantą, tau skirto laiko kitą krantą, matai, kad jis artėja. Man labiausiai rūpėjo, kaip susigyventi su tau skirto laiko baigtinumu. Manau, labai sureikšminame darbą, jo našumą. Jau net nebesakome „laimingas žmogus“. Visur matome sėkmės istorijas, sėkmingus žmones. Tarsi gražus butas, nuotraukos ant žurnalų viršelių įprasmintų gyvenimą“, – samprotavo rašytojas.
Viename interviu jis, kaip pats sako, labai neatsargiai užsiminė apie tinginystę ir jos palaimą. Tačiau taip kalbėdamas tenorėjo pasakyti, kad tokiomis tinginystės palaimos būsenomis galbūt atsiveria aukštieji mūsų gyvenimo, egzistenciniai akimirksniai, kai krentame patys į save ir savo gyvenimą.
„Nepamatysi paveikslo grožio pro jį prabėgdamas. Arba virtuvėje tarškindamas indais neišgirsi simfonijos grožio. Ar negali nutikti taip, kad prabėgsime pro pačius save, pro savo pačių gyvenimus, vienintelius ir nepakartojamus?“ – retoriškai klausė V.Papievis.
K.Masiulytė-Paliulienė čia pastebėjo ryškią Paryžiaus įtaką: „Valdas moka sėdėti kavinėse ir stebėti. Prancūzai tai ir daro. Juk gatvėse daug kas vyksta, o saulėtą dieną visi išeina į lauką.“
V.Papievis pasakojo, kad vaikystėje, jaunystėje labai daug skaitydavo. Dabar tai daro mažiau ir dažniausiai renkasi jaunystėje atrastus autorius. Mėgstamiausias rašytojas – Julio Cortázaras. Jo garbei net turi altorėlį. V.Papievis šį autorių atrado dar besimokydamas Anykščiuose. Atvažiavęs studijuoti į Vilniaus universitetą nustebo, kad ir čia įsisukusi ištisa J.Cortázaro manija.
„Vėliau nutiko taip, kad mane likimas su juo netiesiogiai suvedė. Atsidūriau Ugnės Karvelis viloje, kurioje ji gyveno su Julio. Ugnė man viską aprodė, tačiau turėjo išvažiuoti. Likau vienas. Lipu užsisvajojęs cementiniais laiptais vis dar negalėdamas patikėti, kad čia atsidūriau. Staiga paslydau ir kritau nuo tų laiptų į šezlongų krūvą“, – šypsodamasis prisiminė V.Papievis.
Išniro kaip modernus rašytojas
Susitikime dalyvavusi leidyklos „Odilė“ atstovė Nijolė Kuolienė sakė V.Papievį pažįstanti nuo jaunystės, pasakojo apie neįtikimą jo asmenybės trauką. V.Papieviui dirbant Vilniaus universiteto rektoriaus J.Kubiliaus referentu kurso draugai čia traukdavo nesustodami: „Įspūdingiausia buvo tai, kad Valdas visada kaukšėdavo didžiule rašomąja mašinėle ir į mus nekreipdavo dėmesio. Tik dabar pagalvoju, kad jis sugebėdavo nuo visko atsiriboti. Pramaišiui, matyt, kaukšėdavo ir kalbas rektoriui, ir savo pirmuosius egzistencinius romanus. Tuo metu pasirodė „Ruduo provincijoje“ – pirmasis Valdo romanas.“
Knygoje „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ itin juntamas žmogui skirto laiko baigtinumas. Nors daug kam perskaičius šį kūrinį atrodė, kad jis yra apie senatvę (ir dar orią), V.Papievis labiausiai norėjo parodyti mums skirto laiko baigtinumą.
„Įdomiausia, kad Valdas, pabėgęs nuo mūsų, kurie bandė ieškoti savęs ir naujų galimybių raiškos, rašė taip pat. Dauguma jo draugų į tai žiūrėjo gana skeptiškai, galvodami, kad reikia keistis, būti populiaresniam, modernesniam. Nuslūgus šiai kismo bangai, Valdas išniro kaip modernus rašytojas. Čia ir yra didžiausias paradoksas. Vadinasi, Valdui reikėjo pabėgti, kad grįžtų kaip modernus rašytojas. Jis, leisdamas sau patinginiauti, skaitytojui parodo, kad viskas gerai, tai yra tikri dalykai, kad galime save atpažinti. Kaip sakė Thomas Mannas, knygose randame save. Kuo daugiau randame, tuo labiau tą rašytoją vadiname genijumi. O iš tikrųjų tik save atpažįstame“, – kalbėjo N.Kuolienė.