– Pasikalbėti susitikome jūsų gimtuosiuose Anykščiuose, todėl pradėti norėčiau nuo žmogaus grįžimo į savo kraštą temos. Ką jums, gyvenančiam ir dirbančiam Paryžiuje, reiškia bent retkarčiais „pareiti“ ten, kur ėjimas prasidėjo?
– Būdamas Prancūzijoje aš nesijaučiu išvažiavęs iš Lietuvos, nes ši šalis visada yra su manimi. Net jeigu norėčiau, nuo jos nepabėgčiau. Tą patį galiu pasakyti ir apie Anykščius, į kuriuos sugrįžtu su džiaugsmu. Čia gyvena mano tėvai, draugai... Keistas įspūdis – vos keletą dienų pabuvau Lietuvoje, tačiau atrodo, kad niekada nebūčiau iš čia išvykęs, tarsi čia gyvenčiau nuolat. Turbūt taip yra todėl, kad čia – mano namai.
– Kalbant apie namus, romano herojus ištaria, kad jo namai yra „eiti“. Kitaip tariant, jo namai yra veiksmas ir jie „tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą, sienas“...
– Tavo namai yra visur ir tavo namų nėra niekur. Tu tik eini iš vienų namų į kitus.
– Turbūt sutiksite, kad pagrindinė romano tema – vienatvė. Žmogaus ėjimas trapaus, laikino ir kartais paklaidinančio jo paties gyvenimo ir jį supančio pasaulio keliu. Ar ginčytumėtės su teiginiu, kad vienatvė yra ir pagrindinė žmogaus „tema“?
– Man atrodo, kad visi esame labai vieniši, negalintys išeiti iš savęs, iš savo ribų. Egzistencine prasme mes negalime visiškai atsiverti kitam žmogui, susilieti su kitu žmogumi. Tai – kaip horizontas: eini artyn, tačiau jis visada lieka tiek pat nutolęs. Kalbu apie egzistencinę vienatvę, nors labai nemėgstu šito žodžio... „Egzistencinė“...
– Kodėl jo nemėgstate?
– Nemėgstu esminių dalykų įvardyti kažkokiais filosofiniais terminais, jų kažkaip apibrėžti. Kiekvienas žmogus savaip supranta, kas yra vienatvė. Romane aprašomos vienatvės jokiu būdu nereikėtų sieti su emigranto vienatve.
Man atrodo, kad visi esame labai vieniši, negalintys išeiti iš savęs, iš savo ribų.Paryžiuje jaučiuosi lygiai tiek pat savas ir lygiai tiek pat vienišas kaip ir Lietuvoje. Jeigu žinočiau, kad liūdesio ir skausmo čia yra mažiau, seniai būčiau parėjęs į Lietuvą. Tu gyveni. Gyveni ir jauti. Ir nesvarbu, ar esi vienoje, ar kitoje pasaulio vietoje.
– Atrodo, kad romano herojus eina, tačiau netrokšta pasiekti tikslo, netrokšta ko nors prieiti. Galbūt šio ėjimo prasmė yra prieiti save patį? Ne bėgti nuo savęs, o prie savęs prieiti?
– Ėjimas yra nerimo gyventi išraiška. Man atrodo, kad žmogus šiame pasaulyje negali įsikurti, įsitaisyti, sustoti. Jeigu taip atsitinka, gyvenimas praranda lyg ir esminį matmenį.
– Bet ar ėjimas nėra galimybė tą nerimą „išvaikščioti“?
– Kai Paryžiuje būna labai karšta – iki 40 laipsnių dieną, o naktį temperatūra nukrenta tik iki 30 laipsnių – tampa nebeištveriama. Vienais metais tokiu laiku nesugebėjau nieko daryti ir mane buvo apėmusi ėjimo manija. Atsikeldavau ryte ir išeidavau. Eidavau nesustodamas, išvaikščiojau visą Paryžių.
Nebeturėjau, kur eiti, todėl išvaikščiojau ir gerokai nutolusius Bulonės miškus, į kuriuos žmonės atvažiuoja tik su mašinomis. Sutikdavau žmonių, taip pat einančių, sukančių ratus, nesustojančių. Visi ėjome dėl skirtingų priežasčių. Aš „pasveikau“ po kokių trijų savaičių. Kiti galbūt eina iki šiol.
– Romane kelis kartus paminimas laikrodis, kuris yra sustojęs. Žmogus eina, o laikas neina. Kodėl?
– Provanse, kuriame vyksta romano veiksmas, esu buvęs daug kartų. Kai ten nuvažiuoju, apima įdomus jausmas, kad kažkas čia keičiasi, tačiau visada išlieka taip pat. Praeitis, dabartis ir ateitis tampa lyg bendra.
 |
| Romanas „Eiti“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinktas kūrybiškiausia 2010 metų knyga. |
Ten gyvena mano draugas Frederikas. Kartą žiūriu, kad jis tvarko senas namo duris. Padėjau jam gramdyti, šlifuoti... Dirbome gal savaitę. Po kurio laiko pamačiau, kad tokių pačių durų imitaciją gali nusipirkti parduotuvėje. Klausiu draugo, ar verta tiek plušėti, kai viską gali išspręsti greitai, kai tiesiog gali pasikeisti duris. Draugas man atsakė, kad pro šias duris vaikščiojo jo senelis, vaikščios jo sūnus. Toks tad laiko supratimas ir klausimas, ar stovintis laikrodis tebėra laikrodis? Ką jis rodo, jei praeitis ir dabartis tarsi susilieja?
– Rašydamas apie Provansą, dokumentiškai fiksuojate erdvę, kreipiate žvilgsnį į istorines detales, daug dėmesio skiriate vaizdams, garsams, tylai. Tačiau ar galima sakyti, kad visa tai lieka antrame plane, nes svarbiausi čia – žmonių santykiai, žmogaus buvimo tarp žmonių problematika?
– Provansas man buvo iššūkis. Turėjau atrasti kalbėjimą, kuris bent kažkiek priartėtų prie šio krašto dvasios. Provansas yra akvarelė, ir kai manęs klausia, ar šio romano veiksmas galėtų vykti kitur, atsakau, kad galėtų, tačiau žmogaus išgyvenimų registras būtų visai kitoks.
Romane rašau apie kraštą, kuriame spalva tampa šviesa. Lietuvoje sakytumėm – „kokios gražios šio vakaro spalvos“, o Provanse sakoma – „kokia graži šį vakarą šviesa“. Apskritai, žmonės ten labai susigyvenę su gamta, su savo aplinka, todėl Provanso dvasia, jos fonas romane yra svarbus. Ne mažiau svarbus nei santykiai, apie kuriuos kalbate.
– Romano herojų, kaip ir skaitytoją, visą laiką į priekį veda Honkongo režisieriaus Wong Kar-Wai filmo „Meilės laukimas“ muzika, kurią išgirdęs romaną ir pradėjote rašyti. Kodėl kūrybinius impulsus paskatino būtent ši muzika?
– Paryžiuje gyvenantis dailininkas Pranas Gailius su savo drauge, taip pat lietuve, nutarė paminėti mano gimtadienį ir pasikvietė į svečius. Namuose išgirdau grojantį šio filmo garso takelį. Nežinau, kas atsitiko, tačiau ši muzika mane „pagavo“, „sučiupo“. Paprašiau paskolinti tą kompaktinį diską. Prisimenu, pliaupė lietus, aš grįžau namo, prasivėriau langą ir pasileidau tą muziką. Atsisėdau ir parašiau pirmą romano sakinį. To sakinio ritmas mane ir pradėjo vesti toliau.
Sugebėjau atsispirti tam pasauliniam bėgimui ir bent jau kūryboje niekur neskubėti. Eiti, o ne bėgti. Eiti lėčiau, o ne sparčiau.Parašęs romaną P.Gailiaus paprašiau nupiešti knygos viršelį. Jis paklausė, apie ką ši knyga. Pasakiau, kad apie Provansą. „Tuomet aš tau nupiešiu Provanso vaizdelį: levandos šakelę, čerpių stogelį, kokį nors takelį ar pan.“ – atsakė man bičiulis. Po kurio laiko jis uždavė dar vieną klausimą – koks gi knygos pavadinimas. Atsakiau, kad knyga vadinsis „Eiti“. P.Gailius atkirto, jog tai gražiausia, geriausia, ką šiame romane parašiau. Jis sukūrė viršelį, kuris daug kam primena hieroglifą. Galima sakyti, kad ratas apsisuko – knyga prasidėjo nuo Azijos pasaulio muzikos ir baigėsi tame pačiame Azijos pasaulyje.
– Literatūros kritikai šį romaną išskiria kaip muzikalų, poetišką. Dėmesį jie atkreipia į kalbos tikslumą, mėginimą pasakyti daug, tačiau nedaugžodžiauti. Kritikai tai vadina autoriaus branda. O kaip jūs pavadintumėte tai, ką išlaisvinote šiuo romanu, prie ko priėjote?
– Visada norėjosi vienu sakiniu aprėpti visą pasaulį, todėl anksčiau mano sakiniai buvo labai ilgi, komplikuoti. Nežinau, kas pasikeitė. Galbūt Provanso šviesa padėjo šio kūrinio grynumui... Anksčiau aš labai bijojau nuoširdumo, baiminausi, kad jis peraugs į sentimentalumą. Savo kūriniuose jausmus mėginau paslėpti, pridengti juos ironija. O dabar man atrodo, kad nuoširdumas yra labai svarbus. Šiame romane esu nuoširdus ir to visiškai nebijau.
Be to, sugebėjau atsispirti tam pasauliniam bėgimui ir bent jau kūryboje niekur neskubėti. Eiti, o ne bėgti. Eiti lėčiau, o ne sparčiau. Bėgdami mes negausime daugiau laiko, o tik išbarstysime, nepastebėsime svarbaus.
Prisimenu, kad kartą man taip suskaudo padą, jog vos galėjau pastatyti koją ant žemės. Gydytojai man negalėjo padėti, nežinojo, kas yra. Eiti tekdavo ypač lėtai, dedant koją po kojos. Tačiau eidamas pamačiau tai, ko iki tol matyti neteko, pro ką pralėkdavau daug negalvodamas – pamačiau žmonių veidus, jų mimikas, įsižiūrėjau į pastatus, šaligatvius, stogus... Pamačiau kažką tikro.
