Pasirodo, kad danai išsaugojo žydų tautinę mažumą ir netgi neišgrobstė jųjų turto, o vėliau viską gražino. Vis pamenu, kad Šilalės vaistininko darbo instrumentų kolekcija staiga „pasipildė“ iki tol Tauragės žydo turėtomis darbo priemonėmis. Kaip tai įvyko, rašo čia. Pats žinojimas nejaukina, kai pravažiuoju pro Gaudėšiaus gimnaziją.
Toliau diskutuojame apie Lietuvą ir Ukrainą. Korupcija, sako, Lietuvoje yra didesnė nei Danijoje. Korupcija Ukrainoje yra (iki karo) didesnė nei Lietuvoje sakau, suprasdama, kad pokomunistinės šalies gyventojai marinti deficitu laisvės pradžioje nori rūpintis tik savimi. Tą aš empatiškai suprantu, nes nuo mažumės prisiklausiau istorijų, panašių į nuotykių romanus. Kaip vežė veršelius mašinų salonuose, kiaules bagažinėse, mėsas ir saulėgrąžas į Kaliningradą. Kaip žmonės bandė dirbti, užsidirbti ir išgyventi, kažką turėti, susimachinuoti puspadorį gyvenimą. Pagyvenę tarybmetyje vėliau žmonės slėpė mokesčius, nors vadino save „verslininkais“, mokėjo darbuotojams „juodais“. Davė pakišas, nes nepasitikėjo, nes norėjo garantijos, kad su jų sveikata, su jų vaikais, su jais pačiais elgsis pakankamai padoriai, kad paslaugos bus atliktos kokybiškai. O tam juk „didelis ačiū“ nepakako.
Sovietiniais metais individualizmas, savęs kaip atskiros asmenybės pajautimas buvo sistemingai žlugdomas jau nuo gimdymo namų. Masiškumas, korupciškumas, klastingumas, gebėjimas prisitaikyti, supaprastinimas, neužtikrintumas, praeities vaizdinio neturėjimas, dalyvavimas didingame projekte, hierarchiškumas. Šią mintį apie sovietinį mentalitetą pasiskolinau iš A.Švedo pasisakymo „Kultūringai su Nomeda“.
Žinoma, Lietuvai nepriklausomybę išdainavo būtent sovietmetyje gimę ir augę žmonės, mokėję kalbėti Ezopo kalba. Dabar garsiau kalbant apie sovietinių paminklų likimą Lietuvoje reiktų žinoti, kad mes aplamai tebegyvename sovietiniu laikotarpiu suplanuotose, statytuose butuose ir miestuose, naudojamės sovietmečiu tiestais keliais, tiltais, aikštėmis, viešosiomis erdvėmis ir jų elementai ir kai kurie jų vis tiek yra meno kūriniai, tampantys karo lauku skirtingą išsilavinimą ir skirtingus interesus turintiems žmonėms. Netgi kai kurie kultūros organizavimo elementai ir procesai yra palikti iš to laikotarpio, kuomet kultūra tarnavo sovietinei ideologijai skleistis, todėl XXI amžiuje tai matyti jau yra gana keista. Kaip pietų žemaičiai pasakytų „vargst kap velns su nagyva pempi“, tokia biški kultūrinė nekrofilija, mano subjektyvia nuomone. Ne keista, o baugina, kad savirefleksijos toje pačioje Y kartoje nepakankamai daug, kaip pasakė meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė „neramina „veidrodinė“ rusiškos propagandos įtaka Lietuvoje.”
Studijuodama doktorantūroje turėjau statistikos paskaitas, prisimenu koreliacijos koeficiento reikšmes. -1 ar +1 rodo stiprų ryšį tarp kintamųjų. Paprastų žmonių kalboje sakant, nekenti ar myli, bet vis tiek yra priklausomybės ryšys tarp jūsų. Mes esam stipriai išsigandę (R=-1), lietuviai yra išsigandę, o danai nelabai (R=-0,2), todėl ir retorika nevienoda Europos šalyse patyrusiose ir nepatyrusiose Rusijos agresiją.
Kalbam toliau apie šalies agresorės metodus okupavus svetimas teritorijas. Kas yra daroma su kitos šalies gyventojais, kur juos išveža, kokie žmonės eliminuojami po pirmu, kodėl lietuviai kalbiškai ir kultūriškai nėra rusai, nors administracine prasme kai kuriais laikais buvome vienas vienetas, kad Rusija NOT YOUR MOTHER (2015 metų Eurovizijos balsavimų metu pranešėjas pasisveikina žodžiais „Mother Russia is here...“) Sutariam, istoriją žinoti reikia, kad nepasimautum.
Mes kalbėjome, kad Lietuvoje trūksta tolerancijos kito žmogaus pasirinkimams. Mes kalbėjome, kad Danijoje kitokybei yra didesnė. Aš suprantu, kad Lietuvoje tai tebėra procese, kad mano vaiko kartoje tolerancija bus didesnė nei maniškėje, nors ir mes Y karta jau pakankamai faini. Tokie relax, mums giliai neįdomu, kaip kitas gyvena, nes mes dirbam ir gyvenam ne kitų, o savo gyvenimus, nes galėjome jau rinktis, mažiau tos primestos valios teko patirti. Asmeniškai man, sakau, būti demokratijoje, būti kapitalizme, būti Europos sąjungoje labai patinka. I am happy about it, dabar reikia ne tik deklaruoti ir euroremontuoti, kad esam europiečiai, o rimtai to imtis – gyventi europietiškomis vertybėmis. Žmogaus teisės, skaidrūs demokratiški procesai (net stojant į doktorantūrą). Sakau giminaičiui užsieniečiui, kad nepatenkinti dabar tie, kurie nesugebėjo savęs atrasti pasikeitusiomis aplinkybėmis prie laisvos rinkos sąlygų. Jis sako, kad visur bus savęs nerealizavusių žmonių.
Vėliau kalbam su kitu vyresniu giminaičiu, kad „seniau žmogus buvo gerbiamas“. Gal buvo tų pagarbos simbolių daugiau, galvoju. Prisimenu savo babos sidabrinį medalį už motinystę, nes pagimdė ir išaugino šešis vaikus, tik kad pirmas vyras, matyt, dėl politinių reikalų buvo užmuštas. Gal buvo daugiau socialinių įsipareigojimų vienas kitam, nežinau, feisbukas tiek laiko neatimdavo tada. Nepaisant istorinės tikrovės, senti visais laikais yra blogai. Tą kartoja ir neseniai Vilnių įkvėpęs su jaučio ir estetiškų nuogų šokėjų pasirodymais scenoje graikų režisierius Dimitris Papaioannou:
– Kaip susitaikyti su senatve? – Jo klausia.
– Liūdint. Tiesiog liūdint.
