Dar 1990 metais lenkų dramaturgas Tomaszas Łubeńskis, stebėdamasis Vaitkaus spektaklių režisūriniu virtuoziškumu ir muzikalumu, Vaitkų sulygino su Robertu Wilsonu: „Judesys antrame, trečiame plane, atliepiantis pagrindiniams spektaklio ritmams, kuria atvirą, sąlyginio turinio efektą, kuris tuo pat metu yra pašėlusiai teatrališkas“. (Tomasz Łubieński. Głos z Litwy // Teatr, 1990, Nr. 9.) Panašių minčių galima surinkti galybę. Ir šiandien menininkai, atvažiavę iš įvairių šalių, visada ištaria ir Vaitkaus pavardę. Jis laikomas vienu iš brandžiausių lietuvių režisūros kūrėjų, išugdęs daug aktorių ir režisierių, kurie šiandien sudaro mūsų teatro elitą. Taip pat J.Vaitkus reikšmingas kitų Lietuvos trupių aktoriams, kadangi po kiekvienos premjeros žiūrovams lieka ne tik naujai sukurti vaidmenys, bet ir aktorių slinktys link naujos kokybės.
Jubiliejaus išvakarėse apie režisierių kalbamės su jo kolegomis.
Režisierius Oskaras Koršunovas: Lietuvoje susiklostė išskirtinė, unikali kultūra. Tyrinėjant plačiau, galima kalbėti ir apie Miltinį, pas kurį Vaitkus atliko praktiką statant spektaklį „Mirties šokis“, bet esmė yra ta, kad tame teatre, koks susiklostė Lietuvoje – išskirtinai meniškas, nonkonformistinis, pakylėtas, filosofinis, – ypatingą vaidmenį suvaidino Jonas Vaitkus. Nes tas Kauno laikotarpis, kuris tęsėsi netrumpai (1975–1988), buvo būtent toks: socialus, politiškas, meniškas ir tiesiog šokiruojantis teatras. Nuo to laiko mes turime būtent tokio teatro suvokimą. Spektaklius esu statęs daugelyje šalių ir žinau, kaip ten suprantamas teatras. Pas mus iki šiol teatras suvokiamas, kaip ypatinga vieta. Ir šiame kontekste Vaitkus suvaidino istoriškai išskirtinį vaidmenį. Tai, ką jis susumavo, tai, ką statė, kokius sprendimus priėmė!.. Ta jo drąsa, kurią aš paveldėjau, išmokau būtent iš jo! O teatras visada turi būti drąsus. Galbūt dėl to Kauno dramos teatre ir Eimuntas Nekrošius savo pirmą spektaklį statė, ir Gytis Padegimas... Galbūt dėl to nebuvo nutraukta ir Jono Jurašo tradicija.
Šių metų Venecijos bienalės pergalę visų pirma „pripaišyčiau“ teatrui, nes tai yra teatro projektas, atsiradęs teatro iškovotoje erdvėje. Ką iškovojo šis teatras, kuriame labai didelį vaidmenį suvaidino Vaitkus? Lietuvių teatras visą laiką buvo ne konformistiškas, ne pataikaujantis žiūrovui, o visuomet aštrus politine ir socialine prasme. Teatras visuomet buvo ta vieta, kurioje laisvai galėjo pasireikšti menininkai. Dėl to jis tapo darpdisciplininis: kompozitoriai vaidina ne mažesnį vaidmenį už režisierius, dailininkai – taip pat... Aišku, tokioje erdvėje ir įvyko spektaklis „Saulė ir jūra (Marina)“, kuris laimėjo „Auksinį liūtą“. Tai yra labai svarbus kūrybinis kontekstas, susiformavęs Lietuvoje.
Savo filosofija, drąsa, pasaulėžiūra, poelgiais vienas svarbiausių menininkų buvo Jonas Vaitkus. Mes turime aiškiai suprasti, kad mūsų teatras niekada nebuvo atsiliekantis nuo to, kas yra šiuolaikiškiausia. Ir tai – didele dalimi dėka Jono Vaitkaus. Lietuvių teatras iki šiol buvo aukščiausio lygio meninių apraiškų tikslas. Buvo ir modernus, ir postmodernus, ir postdraminis. Iš esmės buvo aukštasis menas! Toks teatras buvo suvokiamas, formuojamas, daromas. Tokį teatro suvokimą turi žiūrovai. Ir tokio teatro suformavime pagrindinį vaidmenį atliko Jonas Vaitkus.
Aktorius Juozas Budraitis: Šiais laikais mūsų teatrinėje padangėje Jonas Vaitkus yra persona. Jis yra stambus režisierius, jis juo buvo, yra ir bus. Galima kažkokių Vaitkaus dalykų ir nepriimti, bet neįvertinti to, ką jis daro nuostabaus, negalima. Vaitkus – pastebima figūra. Žmogiška prasme jis lygiai tiek pat yra doras žmogus, mylintis tiesą, kurią jis pats sako ir deklaruoja savo spektakliuose. Tai irgi svarbus dalykas.
Kauno periodas – tai etapas, kai Vaitkus buvo ieškojimų kelyje. Kai tapo vyriausiuoju režisieriumi, turėjo pilną kūrybos laisvę, dėl to atsirado nemažai eksperimentų. Gal net ir rizikavo, į teatrą pakviesdamas mane. Mes visi eksperimentavome. Labai svarbu, kad būtent tuo laiku, devintajame dešimtmetyje, mes judėjome reikiama kryptimi: žmogus ir visuomenė, žmogus ir valstybė, žmogus ir ideologija. Jis judėjo ta kryptimi, bandydamas protestą išreikšti. Jis nebuvo iš pasyviųjų disidentų; gal mes visi buvome tam tikroje opozicijoje, bet jis – ryškesnėje. Nedaugelis menininkų išdrįsdavo tai pademonstruoti, o Vaitkus šį periodą ir apvainikavo eksperimentiniame kelyje. Pasikeitus laikams, jis ėmė ieškoti kitokių formų, tuo metu atsirado „Kaligula“, Vaitkus pakrypo kita linkme, jis pradėjo ieškoti naujų aktorių. Vilniuje jis mane taip pat kvietė į „Vėlines“, bet aš nemačiau savęs tame spektaklyje.
Vaitkus visuomet buvo drąsus ir provokuojantis režisierius. Kauno periodu jis buvo vienas iš ryškiausių režisierių. Tuo metu mane taip pat traukė personos ir valstybės priešprieša. Dėl to važinėjimai iš Vilniaus į Kauną man nekėlė jokių sunkumų. Aš net nepastebėdavau tų kelionių, nors jos būdavo ne visada malonios. Kai vėliau važiuodavau nuosava mašina, būdavo paprasčiau, bet prieš tai važiuoti šaltame traukinyje... Per kokias šlapdribas, įliptus į šaltą traukinį... Drebant nueiti į teatrą, ten – repeticija, po jos – permiegodavau grimerinėje ant grindų... Jokio komforto, bet tai nebuvo svarbiausia. To net nepastebėdavau, nes viską buvo užvaldžiusi idėja. Ji buvo svarbesnė už viską. Ką tuo metu kūrė Vaitkus, mane labai tenkino. Man tai buvo itin įdomu. Atvirai pasakysiu, net nesifilmavau. Atsisakiau daug pasiūlymų, įvairių darbų dėl to, kad įklimpau į klampynę, kuri tam tikra prasme man buvo smagi. Nors Vaitkus į ją traukė vis giliau ir giliau, bet aš nejutau, kad tai mane paskandins. Kentėdamas aš mėgavausi tuo.
Aktorius, režisierius Valentinas Masalskis: Pirmiausia, noriu pasakyti: ir Vaitkus, ir Nekrošius, ir aš, ir mes visi esame apkrėsti Miltinio bacila. Neabejoju, kad jam didžiulį poveikį padarė stažuotė pas Miltinį. Jis gyveno tarp Karkos, Šulgaitės, Melėnaitės, Pertonaičio, Masiulio, – visi šitie žmonės labai daug jam davė.
Kauno periodas – mokymosi periodas: ir Vaitkus kūrė, ir mes kūrėme visi. Ir Vaitkus, ir mes užaugome Kaune. Fundamentas, pamatas buvo padėtas Kaune.
Kaip rodo pasaulinė teatro praktika, režisierius užauga su tam tikru kolektyvu. Todėl manau, kad ir aš, ir Vaitkus, mes užaugome kartu. Aišku, vėliau Vaitkus išėjo į platesnius vandenis.
Man visą laiką imponavo jo didžiulis reiklumas darbui. Aš buvau laimingas tuos metus, kada Vaitkus į Kauno dramos teatrą atvežė Miltinio kūrybinę discipliną, etiką, kuri pagrįsta Stanislavskio etika.
Tai didžiulis indėlis, kurį Lietuvoje sukūrė Jurašas, Vaitkus, Nekrošius, – tai yra asmenybės, kurios formavo Lietuvos teatrą. Šiandien mes Vaitkų regime visur; jau vien ką reiškia jo mokiniai.
Vaitkus – tai važiuojantis traukinys. Ir jeigu dalis jo išnyksta rūke, tai galas traukinio vis tiek dar matosi.
Ir šiandien menininkai, atvažiavę iš įvairių šalių, visada ištaria ir Vaitkaus pavardę.
Dailininkas Jonas Arčikauskas: Galvojant apie Vaitkų, ir jaunystė, ir senatvė jame seniai sugyvena. Kartais šmėsteli mintis: kai man buvo penkiolika ar aštuoniolika metų, tai Vaitkus buvo tokio pat amžiaus, kaip ir šiandien. Jis – taip pat nusiteikęs, jo toks pats santykis į daugelį dalykų, ir aš tuo negaliu nesidžiaugti.
Šiandien visuomenėje tiesiog susiformavo „tradicija“ „išžudyti“ visus senius – atrodo, kad gyvenimas tuomet bus nuostabus. Negalvojau, kad ta aistra yra tokia stipri, tokia amžina ir tokia tamsi.
Vaitkaus septyniasdešimt penkių metų jubiliejus, – tai tikrai graži data. Sveikinu jį su tam tikru iššviesėjimu, matymu savęs šitame laike ir, aišku, su sugebėjimu išlaikyti veiklumą, neprarandant noro dar tari žodį.
Aktorius Vytautas Anužis: Jonas Vaitkus – didis režisierius, didis Lietuvos menininkas. Jų mes neturime daug. Man tai – režisierius, kuris eina po Juozo Miltinio. Platus žmogiškasis diapazonas. Jis ir valdomas didžių idėjų, tarnauja joms, ir pats jas iškelia, siūlo kūrėjams, visuomenei. Temos – ir filosofinės, ir socialinės. Švytuoklė svyruoja nuo amžinų būties klausimų iki šiandienos aktualijų. Ir tikėjimas, kad menininko darbas idėjomis gali paveikti žmogaus sąmonę, priversti jį keistis, atsinaujinti. Kita vertus, Vaitkus yra labai didelis konservatorius ir tradicionalistas, konvencinio teatro atstovas. Bet talpina savyje stiprų inovatyvų pradą, nėra užsidaręs savo kiaute ar kažkokiame praėjusiame laike. Vaitkaus konservatyvumas ir tradicija yra absoliučiai gyvi procesai, labai naudingi ir penintys Lietuvos teatrą ir Lietuvos kultūrą, apskritai Lietuvos gyvenimą.
Vaitkus kategoriškas savo tikėjimuose, nors, priėjęs kryžkelę ar akligatvį, lengvai gali pasukti, ieškodamas kito kelio, bet neišsižadėdamas to tikėjimo, kuriame jis tuo metu yra. Derindamas savy priešingybes, turėdamas gilias žinias ir neįkainojamą patirtį, jis duoda ypatingą rezultatą ir teatre, ir Lietuvos gyvenime. Būdamas absoliutus profesionalas, savo amatą, profesiją pats kvestionuoja ir prižiūri, kad tas amatas „nepaimtų“ viršenybės prieš kūrybinį ieškojimą ir naujo atvėrimą.
Vaitkaus sprendimai kartais būna visiškai radikalūs ir nelaukti. Prisimenu „Karaliaus Lyro“ repeticijas, kuomet jau buvo scenovaizdžio apmatai, ir staiga režisierius visiškai atsisakė scenografijos, atsisakė kostiumų, dėl to, kad tai, kas buvo sugalvota, ir tai, kas lyg ir tiko, netenkino jo vizijos. Vaitkus rado labai paprastą ir tuo pačiu gilų ir savitą sprendimą.
Taip ir dabar, ieškodamas būdų, kaip pristatyti Vladimirą Majakovskį šiuolaikiniam žiūrovui, jis kariauja pats su savimi, ieško ir kol neatranda, neina toliau. Savo kūrybiniuose ieškojimuose Vaitkus yra doras ir sąžiningas, jo siekiai maksimalistiniai. Būnant šalia, bendraujant su juo, užlieja labai didelė šiluma ir džiaugsmas. Nors Vaitkus nei sentimentalus, nei per daug jausmingas, nei ieškantis artimo kontakto su bendražygiais, bet būti šalia jo – reiškia būti šalia žmogaus, kuris siekia aukštesnio, stiebiasi pažinime. Tas jo troškulys labai įkvepia ir įtraukia. Jis labai greitai identifikuoja žmones, kurie yra šalia jo. Kai mato, kad aktoriui natūralu gyventi idėjų pasaulyje ir būti ieškojimo kelyje, jis labai greitai jį prisigretina. Kuriant dažnai palieka autonomišku, per daug nesikiša. O į aktorių amatininką jis turi kitokį požiūrį.
Jonas Vaitkus – paskutinis režisierius, teatro vadovas, dirbęs pagrindinį darbą, – tai buvo menininkas, kuris trupėje ugdė aktorius. Jeigu apie Rusų dramos teatrą sakome, kad šis teatras turi labai stiprią trupę, tai iki Vaitkaus ji tikrai buvo kitokia.
Aktorius Arūnas Sakalauskas: Praėjus kažkiek laiko, suvokiau: mokytojo, kaip ir tėvų, nepasirinksi. O Vaitkus yra žmogus, kuris mano gyvenimą pakeitė kardinaliai. Irenos Vaišytės, tuometinės Konservatorijos (dabar – Muzikos ir teatro akademija) aktorinio meistriškumo dėstytojos, jis paklausė: „Ar jis turi klausą, ar ne?“ Stojo tyla, po kurios Vaišytė pasakė: „Taip turi, bet neišlavintą“. Ir tuomet Vaitkus pasakė: „Ačiū, viskas, užtenka“, ir priėmė mane į savo kursą. Nuo šio momento mano gyvenimas tapo jo valioj. Aš nekalbu tiesiogiai. Tiesiog sakau: aš nekurčiau spektaklių, aš nepažinočiau teatro. Tai toks ryšys, kurio nepakeisi ir nepasirinksi, Vaitkus yra mano mokytojas, ir viskas. Ir aš tik dabar pajutau, kad jau galiu kalbėti apie jo spektaklius, galiu drįsti juos kritikuoti ar nekritikuoti. Ir tai, kad mes dabar galime kalbėti apie jį, tai taip pat yra jo dėka.
Aš negaliu nusakyti šito jausmo, kaip kartais gyvenime sutikti žmonės pakeičia tave. Vaitkus mano gyvenimą pakeitė kardinaliai. Kai jis surinko mūsų kursą, galima sakyti, buvo jo „žvaigždžių valanda“. Jis ir dabar kartais į aktorius žiūri kaip į vaikus, nors taip nėra. Aktoriai lygiai taip pat savarankiškai stebi visus procesus.
Vaitkus – ryški spalvą režisūros paletėje. Tuo metu, kai dirbo Kaune, jis buvo kaip ir vienas toks ryškus. Po kurio laiko pasirodė Nekrošius, paskui Vaitkaus mokiniai pasipylė... Vaitkaus spektaklių ir mokinių palikimas yra didelis. Jau vien ką reiškia Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai! Aš kalbu apie tuos, kurie turi savo braižą, turi savo skonį.
Vaitkus mus išmokė, ko galima ir ko negalima teatre. Nors mano nuomone, teatre galima daryti viską, ir nieks nepasakys, ar tai gerai, ar blogai. Nėra kam to spręsti. Yra tiesiog to laikotarpio žmonės, to laikotarpio mados, kurių laikydamiesi žmonės ir sprendžia, kas gerai, kas blogai. Bet Vaitkus išmokė tam tikro skonio, tam tikrų nuostatų. Svarbiausia, jis davė atskaitos tašką. Jo darbo metodai – griežti.
Su metais mano vidinis ryšys su Vaitkumi tik stiprėja. Gal tai nuo amžiaus priklauso, bet norisi sugrįžti į ankstesnius laikus. Aš nekalbu apie darbą, aš tarytum noriu jam kažką pasakyti, lyg būčiau kažko nepasakęs.
Aktorė Eglė Mikulionytė: Pas mus dažniausiai geri darbai pamirštami greičiausia. Kartais taip nutinka ir su dideliais menininkais. Šiame kontekste pirmiausia noriu pabrėžti paprasčiausią, labai ženklų ir įsimintiną momentą, kuris svarbus ir istoriškai, ir kultūriškai – Vaitkus užaugino labai daug asmenybių. Kiek daug į kultūrinį pasaulį jis išleido stambių žuvų! Nuo pirmo iki paskutinio kurso kiek jis jų beturėjo, visuose – daug įdomių menininkų. Ir visi šie kūrėjai susiję su Vaitkaus mokykla! Aišku, tam tikras tarpas – nuo 1990-ųjų – ypač svarbus Nepriklausomybės laikotarpis. Tai yra labai įdomus spektras, kurio neįmanoma nepastebėti.
Jonas Vaitkus priklauso tiems grandams, kurie moka suvaldyti įspūdingas asmenybes, sunkių charakterių žmones, kurie kartais būna net nesuvaldomi. Jis moka nukreipti teisinga kryptimi. Gerai, jeigu žmogus, savo rogėse sėdi, o jeigu ne, tai Vaitkus drįsta pasakyti: „Čia tau ne vieta“. Būna ir įsižeidusių, kurie išeina visam gyvenimui supykę. O turėtų juk ateiti, nusilenkti ir padėkoti: „Kaip gerai, kad laiku pasakėte“. Bet ne, dėl Vaitkaus tiesos sakymo, dėl jo įžvalgų vyrauja tik įsižeidimai.
Man asmeniškai su Vaitkumi buvo labai lengva dirbti, nes aš visą laiką buvau labai žingeidi. Nuo pat pirmo kurso aš be jokios įtampos paruošdavau etiudus, nors tuo metu apskritai nežinojau, kas tai yra. Keldavau ranką, sakydama, kad galiu parodyti, nors nieko nebūdavau pasiruošusi. Ir taip bandydavau, bandydavau, kol galų gale kažką imdavau suprasti. Vaitkus ištverdavo mano visus išsišokimus, kai rėkdavau: „Aš noriu, aš turiu etiudą“, nors nieko neturėdavau. Ir jis žiūrėdavo kiekvieną mano „š“ tam, kad galų gale suvokčiau, kas tas etiudas yra. Šito aš nepamiršiu niekada.
Aktorė Jolanta Dapkūnaitė: Teatras ir darbas teatre Vaitkui – pirmoje vietoje. Jis valdo neįtikėtiną energiją. Nuolat gilinasi į sudėtingas socialines, valdžios, istorijos ir tikėjimo temas. Analizuodamas dramaturgiją, atveria giliausias žaizdas, lyg bandydamas ieškoti „absoliučios“ tiesos ir tuo pačiu savęs. Vaitkus – aštrios, apnuoginančios vaidybos šalininkas. Tarp režisierių jis išsiskiria ypatingu muzikalumu. „Dievo avinėlis“, „Vėlinės“, „Sapnas“, „Stepančikovo dvaras“, „Marija Stiuart“, „Helverio naktis“, „Apreiškimas Marijai“, „Atžalynas“ – tai spektakliai, kuriuose teko vaidinti ir kurių dermės kaskart pasiilgstu. Ilgiausių metų!
Aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas: Sveikinant Joną Vaitkų su gražia sukaktimi, manau, galima pasidžiaugti, jog režisierius ją pasitinka nauju darbu scenoje, būdamas kūrybiniame kelyje, ir lieka tik palinkėti, jog tas kelias tęstųsi ir būtų paženklintas naujais ir prasmingais darbais. Džiaugiuosi, jog ir man teko laimė kai kurias to kelio atkarpas paėjėti kartu su juo. Vaidinau šešiuose režisieriaus spektakliuose: „Tėvas“, „Stepančikovo dvaras“, „ Demonai“, „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, „Patriotai“, „Kas prieš mus“ ir manau, jog visi šie spektakliai buvo sėkmingi, įdomūs, įsimintini, ryškūs, sukėlę vienokį ar kitokį rezonansą. O vaidmenys juose man, kaip aktoriui, suteikė progą tobulėti, rasti naujų spalvų, gelmės, aukštumų.
Nors esu tiesioginis Dalios Tamulevičiūtės mokinys, tačiau vienu iš savo mokytojų laikyčiau ir Joną Vaitkų. Nuo pat pirmo darbo kartu („Tėvas“) jutau, jog su tokiu režisieriumi kaip Jonas Vaitkus aktoriui tiesiog būtina padirbėti. Jis kaip geras chirurgas išvaduoja tave nuo kai kurių aktorinių ligų, neleidžia atsirasti inercijai, sotumui. „Gyvas nervas“ – pirma mintis ateina pagalvojus apie Joną Vaitkų. Nervas, geluonis, kibirkščiavimas, įelektrinimas ir iškrovos, nuolatinis minties ir jausmų intensyvus darbas, neleidimas sau ir kitiems būti apgaulingo komforto būsenoje, – manau, yra išskirtinės šio režisieriaus savybės. Galiu tik paliudyti, jog jo spektakliuose ir repeticijose visi ir visada yra pasitempę, nesvarbu, didesnis vaidmuo ar mažesnis, režisierius siekia, kad kiekviena aktoriaus styga skambėtų. Apskritai scena, menas ir visas kūrėjo gyvenimas – ne poilsio zona, o nuožmios kovos laukas. Režisierius Jonas Vaitkus yra kovotojas iki kaulų smegenų. Jis kaunasi ir, esu įsitikinęs, kausis iki paskutinio atodūsio, kitaip jis negali, kitaip visas jo gyvenimas būtų beprasmis.
Ir dar. Manau, kad kūrėjas neturi amžiaus – jis arba kuria, arba nekuria. Jonas Vaitkus vis dar kuria, kovoja, eina... Poetas Sigitas Geda yra pasakęs: „Žmogus užgyveni daug visokių nesąmonių, daug smurto ir siaubo, bet užgyveni ir šviesos.“ Tie, kas atidžiai žiūrėjo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklius, gali paliudyti, jog šviesos juose labai daug. Kaip ir daugybėje jo mokinių ir, žinoma, pačiame režisieriuje.
Aktorė Rasa Samuolytė: Man atrodo, kad buvo toks laikas, kai Lietuvos teatrinis žemėlapis ryškiai buvo pasiskirstęs į dvi dalis – „Vaitkaus mokiniai“ ir „Tamulevičiūtės mokiniai“. Ir jeigu šiandien pažvelgtume į tą žemėlapį, tai pastebėtume, kad didžiąją jo dalį užima Vaitkaus mokiniai. Tad pasakyti, kad esu Vaitkaus mokinė, nėra nieko išskirtinio, nes tų mokinių labai daug.
Jis laikomas vienu iš brandžiausių lietuvių režisūros kūrėjų, išugdęs daug aktorių ir režisierių, kurie šiandien sudaro mūsų teatro elitą.
Paradoksas: man atrodo, kad su Vaitkumi esu labai nemažai dirbusi, bet iš tiesų tiek, kiek esu dirbusi, yra labai mažai. Pirmas mano darbas su juo – Augusto Strindbergo „Tėvas“ (1997), paskutinis – Juhos Jokelos „Fundamentalistai“ (2011). Šioje atkarpoje aš žiūrėdavau, ką Vaitkus kuria, ir pastebėjau, kad buvo ypatingų spektaklių, kuriuose didžiulę galimybę turėjo aktorius, jam buvo patikėtas didžiulis krūvis. Tai tokie spektakliai kaip „Anna Weiss“, „Lėlių namai“, „Tėvas“. Juose aktorius galėjo ir atsiskleisti, ir išsiskleisti. Šiandien šito aš ypač pasigendu teatre. Prisiminus Alvio Hermanio mintis apie aktorių, kalbant apie Vaitkaus kai kuriuos spektaklius, galima buvo sakyti: „einu žiūrėti Rolando Kazlo“ („Stepančikovo dvaras“), „einu žiūrėti Kosto Smorigino ar Dalios Overaitės“ („Lėlių namai“).
Vaitkus yra ir protestuotojas, ir manifestuotojas. Tai atsispindi ir jo spektakliuose. Panorama tų spektaklių labai didelė ir ne man ją apžvelgti, bet aš kalbu apie man ypač brangius spektaklius, kuriuose didžiausias krūvis buvo patikimas aktoriui. Vaitkui buvo labai svarbu ne tik aktoriaus individualumas, bet ir jo vidinė energetika.
Būti tame procese, kai kuriami aktoriniai spektakliai, ir stebėti, kaip Vaitkus iš aktoriaus išgauna vaidmens esenciją, arba taip įkrauna aktorių, kad jame ilgam išlieka aukšta įtampa!.. Ir, man atrodo, tai jo spektakliams suteikdavo didelės jėgos ir žmogiško spinduliavimo. Linkėčiau režisieriui sugrįžti į tas teatro erdves, kuriose galėtume dar susitikti.
Aktorius Valentinas Novopolskis: Man neapsakomai pasisekė, nes Jonas 2008 metais atėjo į mūsų teatrą. Gal tikau jam kažkuo ar buvau pakankamai pasiruošęs, arba jis matė tam tikrą perspektyvą, bet jis pasiūlė man labai daug darbų. Ir tai mane gerai užgrūdino. Kiekviena jo pasirinkta tema, kiekviena pjesė visada nukreipta į mintį. Kad teatro menas apskritai įgautų kažkokią prasmę, turėtų būti maždaug toks, kokį kuria Jonas Vaitkus. Aišku, gal tai yra vienas iš būdų, bet jis – unikalus.
Man labai patinka Vaitkaus santykis į medžiagas ir temas, kurias jis atrenka ir stato. Jo požiūris, analizė to, kas vyksta žmonių viduj ar tarp žmonių, jo asmeninis neabejingumas visam tam, ypač užaugina aktorių. Jeigu aktorius, aišku, sugeba nuoširdžiai dirbti ir sąžiningai visa tai priimti. Be šito aš apskritai neįsivaizduoju teatro. Laikotarpis Rusų dramos teatre kartu su Vaitkumi – labai svarbus, ir aš už tai jam esu labai dėkingas. Ir niekada už tai negalėsiu tinkamai atsidėkoti, todėl aš bent stengiuosi sąžiningai vaidinti jo spektakliuose. Bent jau tiek.
