Pastaruosius kelerius metus R.Banionis su žmona Violeta ir dviem katėm gyvena kaime, netoli Vilniaus esančioje erdvioje sodyboje šalia ežero. Svetinguose namuose jauku ir šeimininkams, ir jų svečiams.
Beje, režisierius net ir neslepia, kad namų jaukumas ir visi namų kampai laikosi ne ant jo pečių: „Viskas ant Violetos pečių. Kai reikia kokių nors sprendimų, mano užduotis surasti, kas tai padarys. Ir patikėkite, surasti gerų meistrų nėra taip paprasta, bet man pavyko rasti kelis žmones, kurie man padeda ir kai reikia, atvažiuoja ir viską sutvarko. Aš nemoku daug ko daryti,o žmona moka viską.“
Būtent žmonai režisierius sako esąs dėkingas už pagalbą ir supratimą. Ir tuomet kai to labiausiai reikia. Santuokoje pora gyvena jau daugiau kaip keturiasdešimt metų ir Raimundo įsitikinimu, tik Violetos supratimas ir didžiulė kantrybė lėmė ilgų bei tvirtų santykių sėkmę.
„Visko gyvenime buvo: ir klystkelių ir aš tikrai neapsimetinėsiu šventuoju. Jei žmona neturėtų tiek kantrybės, užsispyrimo, supratimo… Žinoma, būna ir pasipykstame, tačiau tik neesminiuose dalykuose. O jei atsiranda kokių nors problemų viską suimame į savo rankas“, – patikina režisierius.
Jis pasakoja daugiau praradimų šeimoje turėjęs – devyneriais metais vyresnis brolis mirė nuo vėžio, po to tėvai. „Violetos tėvai ir sesuo dar yra, o aš likau vienas. Tačiau ji man labai padėjo, kai tėvui buvo blogai.
Pamenu, filmavau Šiauliuose, kai sužinojau, kad tėvas pasijuto blogai. Niekas nenorėjo jo guldyti į ligoninę, tačiau Violetai galiausiai pavyko įtikinti gydytojus, kad tai būtina. Praėjus porai dienų tėvą ištiko klinikinė mirtis. Tąkart medikai jį atgaivino, tačiau jo būklė buvo sunki. Labai daug šioje situacijoje padarė Violeta, ji galima sakyti pagrindinis šeimos stulpas“, – pasakoja R.Banionis.
Savo tėvo, legendinio aktoriaus Donato Banionio pėdomis Raimundas nepasekė. Iš pradžių lyg buvo panašu į tai. Nes pirmieji aktoriniai įspūdžiai ir patirtis ankstyvoje vaikystėje prasidėjo nuo teatro scenos. Tačiau ne vieną vaidmenį teatre, o vėliau ir kine suvaidinęs jaunasis Banionis aktoriumi vis dėlto netapo.
Nors pirmąsyk į Panevėžio teatro sceną jis išėjo būdamas vos trejų, vėliau vaidinti teko ne vieną teatro ir kino vaidmenį. Tačiau juokiasi, laiku susipratęs, jog statyti spektaklius įdomiau nei juose vaidinti.
Paradoksalu, tačiau gimtinėje pripažinta pavardė lygesnio kelio į profesinę sėkmę pakloti nepadėjo. Raimundas pripažįsta, kad neretai net ir kenkė. Nors tėvas, pasak režisieriaus, nelabai norėjo, kad sūnus rinktųsi menininko profesiją, tačiau matydamas didelį jo norą ir nuoseklų ėjimą tikslo link, pernelyg nesipriešino.
Po režisūros mokslų į gimtinę grįžusiam Raimundui prasidėjo produktyviausias jo kaip kino režisieriaus gyvenimo etapas. Tuomet sukurti vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, režisierius sulaukė didelio dėmesio ir pripažinimo. Kai kurie jų populiarumo nepraranda iki šiol.
„Kadangi nenorėjau į Gariūnus, ėmiau kas buvo įmanoma: teatras, opera ir kasdieniniam gyvenimui serialai. Bet tai davė man praktikos, buvo savotiška treniruotė, kad neprarasčiau įgudžių“, – apie tolesnį karjeros etapą sako žinomas režisierius.
Po ilgos, net 26 metus trukusios pertraukos, žinomo režisieriaus R.Banionio asmeninė filmografija bei Lietuvos kino istorija pasipildė dar vienu ryškiu kūriniu – vasario 8 dieną kino teatruose pradedama rodyti istorinė drama „Purpurinis rūkas“.
