Leidinio įžangoje Rimantas Dichavičius pastebi, kad mūsų laisvė prisikėlė iš pelenų lyg stebuklingas paukštis Feniksas. Laisvei atkovoti reikėjo šviesios dvasios, stiprios valios, drąsos ir pasiaukojamų veiksmų. Laimė, kad lemiamu momentu šias savybes mūsų tauta parodė.
Atgimusius mus vedė tiesa ir teisingumas: DIEVAS, GARBĖ, TĖVYNĖ, LAISVĖ – iš amžių atėjusi ir vėl atgimusi pamatinių vertybių hierarchija.
– Kaip kilo sumanymas surinkti dailininkų, tapytojų, grafikų, monumentalistų, keramikų, dizainerių sukurtus valstybingumo ženklus į fotoalbumą?
– Iš baisios neteisybės. Anksčiau Komunistų partija, Centro Komitetas, Glavlitas mokė, ką daryti, kaip gyventi, dabar eilinis žmogus taip pat jaučiasi nieko neišmanantis, mulkinamas, tik iš jo šaiposi naujieji milijonieriai ir įvairūs valdžios pasiekę perėjūnai.
O dailininkai – tarp tų mulkinamųjų, nepastebimų, negerbiamų. Niekas tarsi nė nepastebi, nemato, juo labiau nemini, kiek daug jie padarė. Kiekviena valstybė turi savo simboliką, istorija yra užrašoma ne tik žodžiu, bet ir vizualiai įtvirtinama. Mūsų dailininkai tai padarė ir kasdien daro. Šalies atpažinimo ženklai pasikeitė, neliko raudonos vėliavos su pjautuvu ir kūju, sukurti nauji ordinai, medaliai, banknotai ir monetos, pašto, kariuomenės, kitų tarnybų ženklai, paminklai, plakatai, kiti valstybingumo simboliai. Be tų istorinių atpažinimo ženklų valstybė yra ne valstybė, o nežinia kas.
– Kokia buvo šio darbo pradžių pradžia?
– Šis nepasitenkinimas, noras atkreipti dėmesį į mūsų atkurtos valstybės nepriklausomybės ženklus ir jų kūrėjus ragino imtis neįprasto darbo. Nebijojau būti keistuolis... Mūsų valstybingumo simbolius kūrė daug žmonių, jie daug dirbo ir padarė. Kiek herbų sukūrė Arvydas Stanislovas Každailis, kokių monumentalių istorinių paveikslų sukūrė Giedrius Kazimierėnas. Tarp pirmame tome pristatomų dailininkų yra Stanislovas Kuzma, Vaidas Liudvikas Gedminas, Šarūnas Sauka, Nerijus Treinys, Gintaras Karosas, Vaidotas Žukas, Vytautas Valius, Antanas Žukauskas, Jonas Jagėla, Nerijus Treinys, Petras Repšys, Gitenis Umbrasas, Arūnas Sakalauskas, Algirdas Bosas, Eimantas Ludavičius, Joana Noreikaitė, Petras Henrikas Garška ir kiti.
– O kaip atrinkote dailininkų darbus pirmam tomui?
– Pirmasis fotoalbumo tomas pristato 58 įvairų kartų šalies dailininkus, tapytojus, grafikus, monumentalistus, keramikus, dizainerius ir jų darbus. Tai tik pradžia. Į antrą ir trečią albumo tomą gula dar daugiau negu 100 autorių valstybingumo įtvirtinimui sukurtų darbų. Tiesa, pradėjęs tuo domėtis, galvojau, kad yra 20-30 įvairių sričių dailininkų, dirbančių tam, kad mes šiandien žinotume, kas tokie esame ir daugiau mąstytume apie savo identitetą. O kai pradėjau daugiau gilintis, tokių dailininkų radau dešimteriopai daugiau. Gavosi beveik 200 dailininkų armija, tapo aišku, kad vienos fotoalbumo serijos bus maža. Ne veltui sakoma: „Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių“.
– Kaip šį sumanymą sutiko dailininkai?
– Nevienareikšmiai. Iš pradžių su nepasitikėjimu, ironijos gaidele: „Ką tu čia sumanei, darai, kas tai bus per daiktas“. Daugelį autorių pažįstu: su vienais mokiausi, kitus pats mokiau, – tad savo požiūrį jie man reiškė gana atvirai. Kai darbas įsisiūbavo, kai parodžiau pradinį maketą, reagavo labai teigiamai. Tada jau ragino skubėti – per tuos ketverius metus mirė septyni leidinyje pristatomi žmonės. Kai išėjo knyga, kasdien po kelis piliečius skambina pasiteirauti, kas tai per leidinys, kaip jį įsigyti.
– Kaip sekėsi rinkti medžiagą fotoalbumui?
– Medžiagos rinkimas ir bendravimas su aprašomais autoriais truko beveik penkerius metus. Apie sumanymą išleisti tokį albumą skelbiau dvejuose Lietuvos dailininkų suvažiavimuose. Dirbau daugiausia vienas – po keliolika kartų paskambinau daugiau kaip 200 žmonių. Juk vieni dailininkai gyvena Vilniuje, kiti- Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Reikėjo aptarti, ko aš tikiuosi, ko tikisi jie, ypač sunku buvo dėl nuotraukų. Nemažai dailininkų sugeba sukurti gerą darbą, bet tik retas turi gerą jo nuotrauką. Dailininkai atsiųsdavo labai prastų nuotraukų, reikėdavo prašyti vis naujų, kartais nuotraukų prievartavau ir piktais žodžiais. Juk negali geras meno kūrinys nuotraukoje atrodyti kreivas, šleivas, neryškus – jis turi būti nufotografuotas parinkus tinkamą rakursą ir apšvietimą.
– Be žymiausių šalies dailininkų pristatote ir „Versmės“ leidyklos leidžiamą „Lietuvos valsčių“ lokalinių monografijų seriją.
– Atgavus Nepriklausomybę, panaikinus cenzūros gniaužtus, atgijo žmonių dvasia, skleidėsi užslopintos kūrybinės galios, išvydome nepaprastą visų kūrybos sričių proveržį. Įdėmiau pažvelgę pamatėme sunkiai suvokiamų, titaniškų pastangų reikalaujančių reiškinių, kurie atrodo neįmanomi vieno žmogaus fizinėms ir dvasinėms galimybėms. Tarp tokių – „Versmės“ leidyklos, leidžiančios unikalią „Lietuvos valsčių“ lokalinių monografijų seriją, pasakojančią apie mūsų šalies miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, jų pačių ir apylinkių raidą bei istoriją nuo seniausių laikų iki mūsų laikų, kovas už Nepriklausomybę, tradicinę kultūrą, verslą, kalendorines ir šeimos šventes, papročių teisę, liaudies išmintį, bažnyčias, žymius žmones, tarmių ir vietos šnekų ypatumus, tautosaką, tautines mažumas, jų papročius ir kita.
Remdamiesi leidyklos organizuotų ekspedicijų metu surinkta medžiaga, žmonių atsiminimais, archyvų duomenimis, mokslo studijomis, kitais rašytiniais šaltiniais, kiekvieną iki kelių tūkstančių puslapių siekiančią monografiją rašo dideli – iki 120 – autorių kolektyvai: žinomi Lietuvos mokslininkai, žurnalistai, rašytojai, kraštotyrininkai, kraštiečiai. Lietuvoje būta daugiau kaip 400 valsčių, kurių vietoje įkurta apie 300 seniūnijų. „Versmės“ leidykla, jau išleidusi 28 serijos monografijų tomus, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui 2018 m. tikisi išleisti šimtą išsamių šios serijos knygų.
Taip leidykla kuria originalų, niekur analogų neturintį šalies valstybingumo paminklą. Šio sumanymo autorius – „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, kuriam tenka nemažai ir finansuoti šios serijos monografijas. „Lietuvos valsčių“ lokalinės monografijos turi savo stilių, tęstinumą, kuriam rūbą užvilko dailininkė Ona Liugailienė – be jos pastangų, originalių vieningų knygos viršelių, serija nebūtų tokia įspūdinga.
– Pirmąjį fotoalbumo tomą specialiai taikėtės išleisti vasario mėnesio pradžioje, tarsi Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dienai ir nedaug nuo jos nutolusiai šalies Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti?
– Taikiau Tarptautinei Vilniaus knygų mugei. Manau, kad albumas nėra susijęs su konkrečiomis datomis, jis skirtas kiekvienai valstybės dienai, ne vienam dešimtmečiui.
Manau, amžių patirtis liudija, kad priešas simbolių bijo labiau nei ginklų. Naują laisvės ženklų sistemą galėjo sukurti tik žmonės, turintys pilietinės nuovokos, gerai suprantą žmogaus ir valstybės reikšmę ir prasmę, jaučiantys ir mokantys valdyti meno formas, sugebantys linijomis, dėmėmis ir spalvų plastika sukurti iškalbingą kūrinį.
– Dėkoju už pokalbį.
