Šių metų pradžioje savo penkiasdešimtmetį poetas pasitiko išleidęs naują eilėraščių rinkinį „Įsitvėrimai“, kuriame, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, trinamos ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, religijos ir poezijos, muzikos bei tylos. Profesorė Viktorija Daujotytė R.Stankevičių yra įvardijusi „stipraus poetinio veiksmo poetu, kuriančiu poetinę tikrovę kaip aukščiausią žmogaus tikrovės pakopą.“
Nacionalinės premijos laureatas R.Stankevičius: „Net ir dirbdamas duobkasiu būčiau poetu“
1
Būsimasis poetas ir eseistas Rimvydas Stankevičius gimė 1973 metų sausio 7 dieną Elektrėnuose. Po trejų metų mieste išdygo pirmoji ledo arena Lietuvoje, o joje treniravosi aukštų laimėjimų pasiekusi ledo ritulio komanda, tačiau jaunajam Rimvydui tai buvo nė motais. Pasak jo, „kai mokykloje didžioji dalis klasiokų užsirašė į ledo ritulio treniruotes, aš kategoriškai atsisakiau, nes man nebuvo įdomu daryti tai, ką daro dauguma. Šitaip aš atsidūriau ne ledo arenoje su lazda ir šalmu, bet muzikos mokykloje su natomis ir akordeonu“.
2
Elektrėnų muzikos mokykloje R.Stankevičius mokėsi ne tik muzikos teorijos, bet ir groti pianinu bei akordeonu. Nors šio instrumento ir nepamėgo, tačiau čia gavo puikius muzikos pagrindus bei išlavino klausą, o tai, neabejotinai, turi didelės reikšmės jo poetinei kūrybai. Maža to, iki šiol bendradarbiaudamas su įvairiais kompozitoriais, R.Stankevičius sukūrė ne vieną tekstą, kuris tapo daina, taip pat ir keletą libretų. Tarp žymiausių jo kūrinių – Roko Radzevičiaus roko opera „Jūratė ir Kastytis“, dainos iš grupės „Skylė“ albumo „Broliai“. Pagal poeto tekstus dainas atlieka ir tokie atlikėjai kaip Marijonas Mikutavičius, Kostas Smoriginas, Neda Malūnavičiūtė bei kiti.
3
Tačiau kaip didžiausią gyvenimo pamoką R.Stankevičius įvardija Muzikos mokyklos jam suteiktą ne klasikinės muzikos pažinimą, tačiau vienatvės patirtį, kuri, jo teigimu, būtina žmogui, o ypač kuriančiam. „Kadangi namie neturėjau pianino, repetuoti galėdavau tik mokykloje. Štai kodėl atėjus į pamoką, pianino mokytojas mane pasodindavo prie instrumento ir liepdavo mokytis to, kas buvo užduota namų darbams. Jis užrakindavo mane klasėje ir išeidavo savo reikalais žadėdamas po pamokos sugrįžti. Tačiau kartais jis mane tiesiog pamiršdavo. <...> Vaikas labai nemėgsta būti vienas – tai visiškai svetima jam būsena. Tačiau būsimam menininkui, net jei jis dar nežino, nesiekia toks būti, vienatvė yra be galo svarbu. Būtent vienatvėje vaikas auga vidujai, išmoksta būti su daiktais, aplinka, Dievu, gamta ir, žinoma, savimi pačiu. Šitaip žmogus ima su jais žaisti savo mintyse“, – yra teigęs R.Stankevičius.
4
Tarp svarbių savo jaunystės patirčių poetas įvardija ir nuolatinį buvimą gamtoje, miškuose, kurių aplink gimtuosius Elektrėnus buvo apstu. „Su draugais dažniausiai laiką leisdavome už mūsų namo esančiame sulaukėjusiame sode, kurį vadindavome Prerija, mat buvome prisiskaitę knygų apie indėnus ir pasigaminę lankus patys jais virsdavome. Čia mes susikurdavome lauželį ir, ypač žiemą, kai anksti sutemdavo, burdavomės apie jį ir vieni kitiems pasakodavome baisias istorijas. Man rodos, daugeliui berniukų gerai pažįstamas tas jausmas, kai truputį baugu, bet būtent tai ir patinka. Beje, eiliuotą pasaką „Pūgos durys“ kaip tik ir sukūriau siekdamas šio jausmo“, – pasakojo poetas, pabrėždamas, kad net ir studentavimo metais jis reguliariai sugrįždavo į tą patį miškelį, kur tamsoje kūrendamas laužą, klausydamasis tolumoje kaukiančių vilkų, jis žadino savo vaizduotę.
5
Pirmosios poezijos patirtys R.Stankevičiaus gyvenime, atėjusios dar iš vaikystės. Tuomet, kaip jis prisimena, gan dažnai sirgdavo ausies uždegimu, todėl mama ji ramindavo nešiodama po kambarį pirmyn-atgal ir iš atminties deklamuodama visus eilėraščius, kuriuos tik buvo įsiminusi per savo gyvenimą. „Laimei, – kaip teigė poetas, – mama mokėjo daug eilėraščių.“ Šitokiu būdu vaikščiojimo ir lingavimo ritmas, mamos balsu rečituojami eilėraščiai tapo savotiškomis „nuskausminimo apeigomis“ ir iki šiol pačiam poetui atspindi esminę poezijos galią. Neatsitiktinai jo eilėraščių knygose galima aptikti ir užkalbėjimų, o eilėraščių rinkinį „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ jis net sąmoningai yra pavadinęs „poetinėmis apeigomis“.
6
Pirmuosius eilėraščius R.Stankevičius parašė mokydamasis trečioje klasėje. Jie net buvo iškabinti mokyklos sienlaikraštyje. Tačiau ši „garbė“ buvo skaudi – jaunasis poetas patyrė patyčias ir tai jį atgrasė nuo rašymo. Vėl prie poezijos jį sugrąžino Elektrėnų knygyne įsigyta jauno mirusio poeto Rolando Mosėno knygelė „Šviesoje“. Kaip po daugelio metų prisimins R.Stankevičius, skaitant šią knygą, jam įdomiausia buvo pamatyti ar eilėraščiuose kaip nors atsispindi tai, kad šiam žmogui buvo lemta nugyventi vos dvidešimt metų, ar kokiu nors būdu poetas tai jaučia ir gali išsakyti savo tekstuose. „Neabejotinai tuomet aš buvau įnikęs į egzistencinius klausimus, gyvenimo ir mirties problemą, todėl tam tikro patvirtinimo ieškojau ir knygose. Ir šitaip ta nedidelė knygelė mane sugrąžino prie eilėraščių rašymo“, – teigė R.Stankevičius.
7
Svarbiausiais savo mokytojais R.Stankevičius įvardija du poetus – Donaldą Kajoką ir Aidą Marčėną. Kaip prisipažįsta R.Stankevičius, pirmą kartą perskaitęs D.Kajoko eilėraščius, jis staiga suvokė, kas yra ta poezija. Neatsitiktinai būtent šiam poetui pirmajam jis parodė paskutinėse mokyklos klasėse rašytus savo eilėraščius. „Nors D.Kajokas šių eilėraščių neišspausdino jo redaguojamame „Nemune“, tačiau man davė labai konkrečių ir svarbių pamokų – daugeliu jų vadovaujuosi iki šiol“, – pasakojo R.Stankevičius.
Studentavimo metais mokytojo estafetę perėmė poetas Aidas Marčėnas, tapęs ne tik pirmosios, tačiau ir daugelio kitų R.Stankevičiaus eilėraščių knygų redaktoriumi ir artimu bičiuliu. Įdomu ir tai, kad šią „poetinę brolystę“ įžvelgė profesorė Viktorija Daujotytė, 2019 metais išleidusi knygą „Balsai ir sambalsiai“, kurioje subtiliai brėžia Kajoko-Marčėno-Stankevičiaus poetinės šakos genezę ir bendrystę.
8
Nepriklausomybės pradžioje Vilniaus universitete R.Stankevičius studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Čia jis dalyvavo poeto Marcelijaus Martinaičio rengiamoje „Literatų kalvėje“ kur burdavosi jaunieji poetai ir poetės. Studijų metu, kaip prisipažįsta pats R.Stankevičius, jį labiausiai formavo tuomet laisvai imti dėstyti lietuvių kalbos ir kultūros, tautosakos ir istorijos kursai, taip pat pasaulinės literatūros lobynai, kuriuos buvo priverstas perskaityti. Tai jame subrandino pagarbų santykį su tradicija ir kultūros istorija. Gal todėl iki šiol savo eilėraščių lyriniu herojumi poetas pats įvardija tamplierių – karį ir vienuolį, kuris „budi prie laužo ir saugo, kad jis neužgestų. Jis saugo šviesą, kuri jam pačiam nepriklauso, tačiau yra visų“, – teigė poetas.
9
Savo poeziją R.Stankevičius vadina „poetine autobiografija“ bei „dvasiniu dienoraščiu“, kuriame atsispindi vidinės kelionės pėdsakai. „Nesu iš tų, kurie mano, kad reikia daryti taip, kaip pasaulis dar nematė, kažką apstulbinti, nustebinti, priblokšti. Ne, poezija man yra visiškai ne apie tai. Eilėraščiai gimsta iš to, kas man asmeniškai yra stipru, tikra ir paveiku. Tuomet net nesvarbu, ar tai senoviška ar super modernu. Ir jei tai tik žibalinė lempa, svarbu, kad ji šviestų“, – teigia poetas.
10
Iki šiol poetas yra išleidęs dešimt eilėraščių knygų, du esė rinkinius bei eiliuotą pasaką ‚Pūgos durys“. 2018 metais pasirodė jo eilėraščių knygų trilogija „Valhala“, kurioje sudėti anksčiau išleisti rinkiniai ‚Laužiu antspaudą“ (2008), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010), „Ryšys su vadaviete“ (2012). Už savo kūrybą yra pelnęs bene visus svarbiausius apdovanojimus – 2009 metais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, Jurgos Ivanauskaitės, Jotvingių, Antano Miškinio vardo premijas, taip pat Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno bei Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premijas. „Kai buvau aštuoniolikos, – pasakoja R.Stankevičius, – svajojau apie tai, kad būtų kas leidžia mano knygas ir skaitytojų, kuriems tai būtų reikalinga. Šiandien galiu pasakyti, kad visa tai išsipildė. Tad argi to negana? Ateityje viliuosi taip pat dar parašyti eilėraščių knygų ir tikiuosi, kad bus kas jas leis ir kas skaitys.“
