Gal todėl dainininkės kūryba išties įspūdinga – šalia kuriamų vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, jos parengtų vokalinių programų skalė itin plati – nuo baroko muzikos iki šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Gyvenime visados santūri, taupi emocijoms solistė jausmus lieja scenoje, skleisdama ypatingą aurą, moterišką šilumą ir tik jai būdingą visus paliečiančią energetiką.
 |
| Rita Preikšaitė vaidina operoje „Karmen“. |
Spalio 9-ąją teatro scenoje skambės opera „Karmen“, skirta solistės kūrybos 25-mečiui.
– Karmen – dažna ne vieno mecosoprano neišsipildžiusi svajonė, o Jūs už šį vaidmenį pelnėte Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją ir „Fortūnos“ prizą.
– Esate teisi – mecosopranai ne taip dažnai lepinami pagrindiniais vaidmenimis, todėl man tai – didžiulė dovana. Šiame spektaklyje kol kas niekas manęs nepakeičia – Karmen dainuoju viena. O tai ne tik džiugina, bet ir „užkrauna“ didesnę atsakomybės naštą – negaliu sau leisti net susirgti...Tačiau nežiūrint į nieką, dėkoju likimui už šį vaidmenį ir nesisieloju, kad po šios sėkmės labai greitai teko vėl „nusileisti ant žemės“ ir imtis paprastų, per daug neišsiskiriančių vaidmenų.
Tai svajonių vaidmens nebeliko?
Svajonių visuomet pilna galva ir jų tikrai niekada nepritrūks. Tiek dar neišdainuotos muzikos. Nuoširdžiai gaila tų, kurie nebeturi svajonių...
– Koks koncertas ar spektaklis Jums įsimintiniausias?
– Visi labai brangūs ir įsimintini, nes niekada nedainuoju taip pat – čia lygiai kaip su upe – į tą pačią antrą kartą neįbrisi...Koncerto ar spektaklio spalvos priklauso ne tik nuo tavo būsenos, nuotaikos, bet ir partnerių, dekoracijų, žiūrovų...Užtat patį pačiaušią sunku išsirinkti, nors...niekada neatsibosta Karmen, Muzikos garsai, vaidmuo Zorboje....turiu prisipažinti, kad per visą savo kūrybinį laikotarpį pasitaikė tik pora man pačiai nuobodžių spektaklių, kuriuos priėmiau kaip būtinybę. O kalbant apie koncertus...Pažaislio festivalyje šiemet dainavau Malerio muziką, prie kurios taip arti dar niekuomet nebuvau prisilietusi...Repetuojant tokios gelmės vėrėsi, kad repeticijų laukdavau labiau nei koncerto.
– Bet daugumai atlikėjų svarbiausi koncertai, o repeticijos?
– Jas dievinu. Koncertas – jausmų apogėjus, o repeticijos – ilgas ir malonus ėjimas jo link.
Esi absoliučiai nuogas. Stovi visiškai vienas priešais žiūrovą ir niekur nepasislėpsi, net jei tavo klausytojas tik mokykliniukas.
– Tai posakis, kad scena – didžiulis stresas – galioja ne visuomet?
– Na, jei koncerto metu ištirpsta vienas kitas šimtas gramų – moteriai tai tik džiaugsmas (juokiasi). Bet joks melas, kad užlipus į sceną nebelieka nei streso, nei fizinio skausmo, nei kitokių buvusių ar esamų negalavimų.
– Viename pokalbyje minėjote, kad jaunimas dabar gana agresyviai stengiasi užimti visas pozicijas muzikos pasaulyje, tačiau pasižiūrėjus į jūsų darbų ir koncertų grafiką, to nepasakytum?
– Tiesa, man pasiūlymų netrūksta, o paskutiniaisiais metais „užteatrinė“ veikla pasiekė piką, kuris prasidėjo tikrai ne dvidešimties. Ne kartą girdėjau, kad jei dainininkui 30 ar, neduokdie, dar daugiau, tai iš jo jau nieko gero....Tačiau gyvenimas rodo ką kitką... Teisybės dėlei turiu prisipažinti, jog apie mažus vaidmenis niekada negalvojau – jų nėra, yra tik maži artistai... Žinojau ir tai, kad vieni anksti įgyja pasitikėjimo savimi, gauna pagrindinius vaidmenis ir jų nestokoja visą gyvenimą, kiti – pradėję nuo mažų, žingsnis po žingsnio eina savojo link... Dabar jaučiuosi subrendusi kaip menininkė, be to atsidaro drąsos save pasiūlyti...
– Kalbate apie kamerinius koncertus?
– Esate visiškai teisi. Mažieji koncertai padeda išgyventi laiką belaukiant naujų vaidmenų, kuriais nesu lepinama. Pamenu, kai pasiūlė dainuoti mano išsvajotą Karmen, išsigandau, ar ištversiu fiziškai – nebuvau pratusi prie tokios apimties vaidmenų. Bet laikas parodė, kad būtent kameriniai koncertai, kurių per dieną dainuodavau po 3-4 skirtinguose miesteliuose, užgrūdino. Juk būdavo ir tokių dienų, kai po maratono koncertų vakare dar suspėdavau į spektaklį.
– Kuriame galima pasislėpti už kostiumų, šviesų, dekoracijų, pagaliau partnerio? O dainuojant kamerinę muziką....
– Esi absoliučiai nuogas. Stovi visiškai vienas priešais žiūrovą ir niekur nepasislėpsi, net jei tavo klausytojas tik mokykliniukas.
Tačiau ar vaikai nėra patys reikliausi žiūrovai?
Be jokios abejonės. Jie netikrumą supranta akimirksniu. Jeigu mokykloje koncertuosi tik dėl „varnelės“, tuojau paprastuoju būdu būsi nušvilptas. Girdėjau ne vieną kolegą besiguodžiant, kaip mokyklose vaikai nesiklauso klasikinės muzikos. Nepamenu, kad manęs nesiklausytų. Kitas dalykas, kad išgirdę gyvą balsą, jo stiprumą, nustemba. Ir nuostabą reiškia visaip, nes daugumai netikėta, kaip į sceną išėjęs žmogus be mikrofono, fonogramos, orkestro ir kitokių pagalbininkų dainuoja natūraliu, girdimu balsu. Vaikų nuostaba begalinė, reakcijos įvairios, bet suprantu juos, nes dažniausiai tai būna pirmasis prisilietimas prie klasikinės muzikos.
– Tokie koncertai tik prievolė, ar...?
– Koncertuojant mokyklose jokios prievolės nėra, juolab, kad tokia muzikinė literatūrinė programa ir buvo mano idėja. Tai ne tik paprasti koncertai, bet ir poezija, teminiai literatūriniai skaitymai įpinti į muziką. Menininkai, su kuriais dirbu taip pat pasišventę populiarina šį žanrą, kuria nuostabius mažus spektaklius. Jei programa skiriama konkrečiai asmenybei, kaip, pavyzdžiui, Maironiui ar K.Binkiui, klausytojai išgirsta ne tik jų eiles, bet ir dainas parašytas jų žodžiais. Klausytojams neretai tai būna malonus atradimas, juolab, kad taip pateikiama muzika emocionaliau paveikia ir greičiau pasiekia klausytojų širdis. Tai ypač smagu stebėti mokyklose, kur jaunimas dažnai pirmą kartą gyvenime išgirsta gyvą, ne mikrofoninį dainavimą, kuris iš tikrųjų pradžioje šokiruoja, po to sudomina, patraukia. Dabar prasidės Maironio metai, tad vėl rengiu programą, panašią į skirtas K.Binkio, Č.Milošo, Grygo atminimui.
– Ar galėtumėte dėl koncertų paaukoti teatrą? Juk skirtumas čia gal tik scenos aukštyje?
– Nenoriu net galvoti apie tai. Man brangūs abu dalykai ir netekusi kurio nors būčiau labai nelaiminga. O gal, kad esu savanaudė, nenorinti atsisakyti abiejų malonumų...Noriu vaidmenų, konkretaus personažo išgyvenimo ir kamerinių koncertų žavesio, intymumo. Be to, jau išmokau akimirksniu persiorientuoti, mobilizuotis, laiku perjungti reikiamą „mygtuką“.
– Jūsų maitintojas – balsas. Kaip jį puoselėjate?
– Jei jis dingsta, būna labai baisu. Niekam to nelinkėčiau, nes nedideli negalavimai, ko gero, ir įvaro didžiausią stresą. Kai net ir laikinai atimamas darbo įrankis, apima panika ir siaubas.
Anaiptol ne – esu oro ženklas, todėl žiemą – vasarą miegu atsivėrusi langą, nenešioju šalikų ir mėgstu drabužius su dekoltė.
Bijote skersvėjo, šalto oro?
– Anaiptol ne – esu oro ženklas, todėl žiemą – vasarą miegu atsivėrusi langą, nenešioju šalikų ir mėgstu drabužius su dekoltė. Manau, perkaitimas dainininkui blogiau nei vėsa. Niekuomet nesusimąsčiau, jog man negalima paskanauti ledų, jog jie pakenktų mano balsui. Ir vis tik kartą prieš pat jubiliejinę sukaktį mašinoje įjungtas kondicionierius atėmė balsą kokiam mėnesiui....
– Tuomet teko saujomis gerti vaistus?
Tik homeopatinius žirniukus, kuriais labai pasitikiu. Beje, kritiniu atveju, ko gero, gerčiau piliules, nors ir nežinau, ar yra „stebuklingas“ vaistas, kurį užpylus ant stygų akimirksniu jas atstatytum. Gal todėl netekusi balso ir padaryčiau bet ką, kad tik atkimčiau. Neslėpsiu – po kiekvieno užkimimo daug žilų plaukų atsiranda.
– Kartą sakėte, jog gamindama maistą jaučiatės tarsi scenoje...
– Esu artistė, todėl scenos reikia net ir virtuvėje. Reikia pagyrų, ovacijų. Džiaugiuosi, kai mano pagamintas maistas akimirksniu dingsta iš lėkščių ir susierzinu, kai lėkštėse jo lieka.
– Esate klasikinė darboholikė. Gal būtumėt laimingesnė dirbdama „nuo skambučio iki skambučio“?
– Kartais tingiu iki sąžinė ima graužti. Tuomet ir pagalvoju – ogi aš tiek daug padariau, tai gal nieko, jei patingėsiu. O jei reikėtų dirbti „nuo – iki“ – koks būtų siaubas!!! Va tuomet tai nesugebėčiau gyventi. Todėl nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurie priversti gyventi tokiu režimu. Nors, antra vertus, dauguma nesupranta, kaip galima neturėti laisvų vakarų, grįžti namo panakčiais, kaip galima nežinoti, ką veiksi savaitgalį. Užtat kai pažįstami linki man gero savaitgalio, tik nusišypsau mintyse – žinau, jo tikrai nebus, nes tuomet koncertuosiu ar dainuosiu spektaklyje.
– Kaip visur spėjate?
– Nespėčiau niekur, jei atiduodama negaučiau. Nepatikėsit, kiek susigrąžinu per koncertą ar spektaklį, po kurių niekuomet nesijaučiu išsunkta. Artistas žlugtų per pirmąsias dešimt minučių, jei negautų atsako iš žiūrovų. Juk koncertas tai – mainai, o žiūrovų meilė, dėmesys, žibančios akys – prasmingiausia satisfakcija.
