– Debiutinėje savo eilėraščių knygoje „Albumas“, išleistoje 1987 metais, rašėte, kad „gera užmigti/ su eilėraščio nuolauža burnoje/ ir pabusti neužmiršus nė žodžio“. Ar dabar, praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, vis dar pavyksta taip užmigti ir taip pabusti?
– Ne visada pavyksta, tačiau prieš užmigdamas stengiuosi leisti vaizdams tarsi ekrane plaukti. Toks savotiškas pasirengimas tai mažai nebūčiai... Kartais ryte iš to išplaukia sakinio ar vaizdo banginis, kurį norisi paversti tekstu. Bet, kalbant rimtai, rašymas vis tiek yra pragariškai sunkus dalykas, nes, viena vertus, tu žinai, kad viskas tarsi jau yra parašyta, o kita vertus, labai nesinori vartoti žodžių, kurie yra devalvuoti. Literatūra vis dėlto yra bandymas atgaivinti tą žodžio valiutą.
– Jei leisčiau sau interpretuoti, pasakyčiau, kad Nacionalinė premija jums ir skirta už to žodžio gaivinimą. Už jo gaivinimą, kaip sako teikėjai, žaismingumu bei ironija. Jūsų eseistikoje ta ironija, žaismė, netikėtumas ir gaivina, išplečia literatūros lauką.
– Man atrodo, kad visa lietuvių eseistika yra ypatingas Nepriklausomybės epochos žanras. Žmogus stengiasi apie pasaulį kalbėti savo vardu, tačiau kartu nori, kad jo pasaulio matymas ir suvokimas taptų artimas ir skaitytojui.
Apskritai aš sutikčiau su ta formuluote, jog eseistika yra poezija, parašyta proza su tam tikru filosofijos papildu. Tačiau formuluotės formuluotėmis, premijos premijomis, bet tikroji autoriaus laimė yra skaitytojas, todėl labai norėčiau, kad susidomėjimas lietuvių literatūra, tad ir eseistika, būtų didesnis.
Ši premija yra įvertinimas visam mūsų cechui, visai lietuvių eseistikai. Ir šviesios atminties Gintarui Beresnevičiui, ir Giedrai Radvilavičiūtei, ir Kęstučiui Navakui, ir Alfonsui Andriuškevičiui, ir kitiems autoriams. Nereikia galvoti, kad eseistika yra tik mano privati teritorija. Sakyčiau, kad mes jau turime nedidelį eseistikos parką ir norėtųsi, kad žmonės į šį parką ateitų, nes čia tikrai yra ir įdomių augalų, ir gaivaus oro.
– Tačiau, kalbant apie šį parką, jūsų paminėtas G.Beresnevičius yra sakęs, kad eseistikos žanro galimybę mūsų šalyje jūs pademonstravote bene pirmasis.
Man atrodo, kad visa lietuvių eseistika yra ypatingas Nepriklausomybės epochos žanras. Žmogus stengiasi apie pasaulį kalbėti savo vardu, tačiau kartu nori, kad jo pasaulio matymas ir suvokimas taptų artimas ir skaitytojui.– Galbūt tame ir yra tiesos. Nuo 1989 metų turėjau savo skiltį savaitraštyje „Atgimimas“, vėliau, nuo 1993 iki 2003-ųjų, rašiau į dienraštį „Lietuvos rytas“. Tas romanas su laikraščiu virto esė knyga „Kitas pasaulis“, kurią skaitydami kai kurie žmonės nelabai tikėjo, jog šie tekstai galėjo būti publikuoti laikraštyje. Tačiau visą laiką jaučiau, kad kiekvieną savaitę rašydamas savo skiltį aš rašau knygą.
– Taip parašėte ir antrąją knygą. Žurnale „Verslo klasė“ skelbti tekstai „tapo“ antrąja esė rinktine „Privati teritorija“. Čia jūs rašote, kad sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Tačiau eseistas, atrodo, kito pasirinkimo nelabai turi – rašyti tai, kas patirta, pajausta, nujaučiama.
– Todėl eseizmą juokaujant galima vadinti aukščiausia realizmo forma. Mano knygose nėra jokių spąstų, kuriuos skaitytojui kartais paspendžia autoriaus vaizduotė. Bandau matyti pasaulį ir įvardyti jo reiškinius. Mėginu įvardyti ir kartu noriu, kad skaitytojas į pasaulį pažvelgtų mano akimis.
– Be eseistikos ir poezijos, RoRa yra žinomas kaip įvairių performansų autorius ir dalyvis, kaip improvizatorius tekstu, vaizdu ir garsu. Ar tai yra noras nebūti viename lauke, išeiti iš tradicinių literatūros erdvės ribų?
– Galėčiau pasakyti, kad pastaruoju metu dalyvavau ir trijose šiuolaikinio meno parodose. Dviejose iš jų – kaip vizualus menininkas. Be to, neužmirškite, kad jaunystėje aš debiutavau ne kaip poetas, o kaip dramaturgas. Pirmoji mano pjesė buvo pastatyta Vilniaus Jaunimo teatre („Lenktynių aitvaras“, 1971 metais – aut. past.) ir ši sritis, šis laukas man buvo visada labai svarbus.
Manau, kad žmogus turi daugybę talentų ir kartais realizuoja tik vieną šimtąją. Juokaujant galima teigti, kad aš mėginu realizuoti bent tris šimtąsias. Vadinamoji performerio karjera, bendri projektai, pavyzdžiui, su džiazo muzikantais man yra labai svarbūs. Svarbūs kaip ir grynoji literatūra. Turėkime omenyje ir tai, kad nūdiena žanrų grynumą yra perkeitusi, tad šiuolaikinis menininkas gali reikštis labai plačiame lauke.
– Laukas, kuriame esate jūs. Ar galėčiau jį vadinti poetiniu lauku? Poezija plačiąja prasme?
– Ko gero, taip. Poezija yra ne vien eilėraščiai. Menininkas gali rašyti poeziją ir kitais būdais... Tačiau sakyti frazę „aš – poetas“ man nėra priimtina. Turėjau laimės bendrauti su labai talentingais, neeiliniais autoriais ir pastebėjau, kad kuo žmogus talentingesnis, tuo ši frazė būdavo toliau nuo jo. Tegul kiti sako, kad „jis – poetas“, o aš pats į šį žodį žiūriu atsargiai, atsakingai ir kukliai.
Norėčiau, kad pasaulyje poezijos būtų daugiau, bet mes puikiai suprantame, jog pasaulis yra gerokai rūstesnis nei gali pasirodyti jaunam žmogui su poezijos knygute rankose. Labai norėtųsi, kad ta knygutė iš jo rankų neiškristų, kad jis suprastų, jog gyvenimas kartu yra ir padėkos pasauliui forma.
