Asmeninės S.Žvirgždo kaip fotografo patirtys ir nuotykiai knygoje susipina su darbu Fotografijos meno draugijoje, vėliau Fotomenininkų sąjungoje, bičiulystėmis ir kelionėmis, parodomis bei šventėmis. Galiausiai visa tai sujungia kasdieniai mąstymai apie klasikinę ir šiuolaikinę fotografiją, jos praeitį bei dabartį.
Nepretenduodamas į objektyvius metraštininkus, autorius žaismingai ir gyvai pasakoja apie fotografų kasdienybę, kurios centre – šviesa ant popieriaus įspaustos istorijos.
Skaitytojams siūlome ištraukas iš šios prisiminimų knygos.
***
Kažkokiu būdu Antanas Sutkus 1973 m. gavo ir iš Maskvos parvežė JAV fotografo Anselio Adamso peizažo fotografijų parodą. Jis buvo sumanęs padaryti reprodukcijas ir atspausdinti katalogą. Apie amerikiečio parodą sužinojo kažkas iš „teisingųjų“ fotografų ir apskundė LKP CK kultūros skyriaus sekretoriui Sigizmundui Šimkui.
Dar nespėjau padaryti reprodukcijų, kai paskambino Sutkus ir liepė tą patį vakarą parodą perduoti į Maskvos traukinį, kad rytojaus rytą fotografijos būtų sugrąžintos. Puoliau skambinti draugams ir kolegoms, kviečiau skubiai atvykti pas mane į fotolaboratoriją ir apžiūrėti unikalią parodą.
Laiko beveik nebuvo, bet parodą spėjo pamatyti gal penkiolika fotografų ir fotografija besidominčių mėgėjų. Buvo atėjęs ir vienas skundikas, draugijos darbuotojas, kurio pavardės neminėsiu, bet aš išsigyniau nieko nežinąs. Vakare paroda jau keliavo į Maskvą.
Išvydęs Kalvelio fotografijas, aš taip pat pajutau trauką lietuviškam peizažui, nors savąjį braižą suradau tik beveik po dešimtmečio.
***
Pirmojo Nidos seminaro metu 1973 m. Jonas Kalvelis parodė tais metais pradėtas fotografuoti kopas – slėpiningąją smėlio pasaulio karaliją. Dalis fotografų labai kritiškai ir priekabiai peržiūrėjo fotografijas ir, regis, pagalvojo: „Ir aš taip galiu.“ Kiti akylesnieji, labiau išprusę ir jau toli meninėje fotografijose pažengę, iškart suvokė – Lietuvos fotografijoje gimė gamtos fragmentų poetas.
Seminare tąsyk lankėsi ir klaipėdietis Vaclovas Straukas, kuriam Kalvelio fotografijos padarė neišdildomą įspūdį. Pamenu jis apgailestavo, kad prie jūros ir marių gyvenantys Klaipėdos fotografai tėra padarę vos vieną kitą Kuršių Neringos kadrą. Tada Straukas pažadėjo nufotografuoti kopas įvairiais metų laikais ir žodį tęsėjo. Netrukus jo fotografijų kolekciją papildė pamario motyvai ir apsnigtos kopos.
Išvydęs Kalvelio fotografijas, aš taip pat pajutau trauką lietuviškam peizažui, nors savąjį braižą suradau tik beveik po dešimtmečio.
***
Sovietmečiu visada ko nors trūkdavo. Mano darbo draugijoje pradžioje didžiausias deficitas buvo fotopopierius. Tik per didelius vargus, pažintis ar dar kokiais būdais buvo galima jo įsigyti. 1973 m. Antanas Sutkus iš Maskvos parvežė didelį, labai sunkų vokiškos firmos „Orwo“ fotopopieriaus ruloną. Su Vladu Uznevičiumi iš geležinkelio stoties vos jį parvilkome.
Netoliese bendrabutyje gyveno Juozas Kazlauskas, kuris retsykiais ateidavo pas mus į fotolaboratoriją išsidžiovinti fotografijų. Tą rytą jis ir vėl atėjo. Pamatęs deficitinį fotopopieriaus ruloną pasakė: „Lažinamės, jeigu aš tą ruloną nepailsėdamas nunešiu iki bendrabučio, tai jūs jį man atiduosite.“
Sutikau, Kazlauskas šiaip taip užsimetė ruloną ant peties ir mes išžygiavome. Nuėjęs gal penkiasdešimt metrų, jis neištvėrė ir sunkiai kvėpuodamas nukėlė ruloną ant šaligatvio. Lažybos buvo pralaimėtos. Visi kartu ruloną parnešėme į fotolaboratoriją, o Kazlauskas nuskubėjo į parduotuvę pirkti pralaimėto šampano butelį.
Visi kartu ruloną parnešėme į fotolaboratoriją, o Kazlauskas nuskubėjo į parduotuvę pirkti pralaimėto šampano butelį.
***
Senamiesčio „Vilniaus fotografijos galerijoje“ 1975 m. kovą buvo atidaryta Jono Kalvelio penkiasdešimtmečiui skirta fotografijų paroda. Pasibaigus kalboms ir sveikinimams, buvo suteiktas žodis autoriui. Kalvelis ilgokai tylėjo, po to pratarė vienintelį žodį: „Taip.“ Ir viskas.
Prabėgus dešimtmečiui, per šešiasdešimtmečio parodą jam vėl buvo pasiūlyta kalbėti. Gal porą minučių tylėjęs, jis iškilmingu balsu prabilo: „Tegyvuoja Jonas Kalvelis!“ ir vėl tyla.
Po šios parodos kolegos iš Kalvelio pasišaipydavo: „Na, Jonai, ir plepys gi tu pasidarei į senatvę.“ Jis nieko neatsakydavo, nepykdavo, tik šelmiškai šypsodavosi.
Deja, mums nepavyko sužinoti, ką jis būtų pasakęs per kitą jubiliejinę parodą: jis jos jau nebesulaukė.
***
Antrajame Nidos seminare 1979 m. po oficialių paskaitų vakarais prasidėdavo darbas „sekcijose“. Vieną vakarą buvau pakviestas į Aleksandro Macijausko kambarį, kur jis gyveno kartu su Virgilijum Šonta ir Romualdu Požerskiu, parodyti savo fotografijų. Pasiėmiau vyno butelį ir nuėjau.
Aplinka buvo labai keista: lovos sukeltos viena ant kitos, o pačioje palubėje stovėjo fotelis, kuriame it soste sėdėjo „apšilęs“ Macijauskas. Tuo metu fotografijas rodė panevėžietis Lionginas Skrebė. Vyno stiklas ėjo per rankas. Palydėtas žodžiais „Aliau, gerk“ vynas keliaudavo į palubę Macijauskui.
Aplinka buvo labai keista: lovos sukeltos viena ant kitos, o pačioje palubėje stovėjo fotelis, kuriame it soste sėdėjo „apšilęs“ Macijauskas.
Regis, po kurio laiko Macijauskui nusibodo prastos ypač didelio formato fotografijos ir jis, nebaigęs gerti, metė stiklinę žemyn ir liepė Skrebei susirinkus savo fotografijas eiti lauk.
Atėjo mano eilė. Nuogąstaudamas išdėsčiau fotografijas ant apatinės lovos ir laukiau komentarų. Kolegos tylėjo. Pagaliau Macijauskas pasakė: „Turi dvi geras fotografijas. Viena, kur Sutkus sėdi kaime vasaros virtuvėje su močiute, o kita – Riaubos portretas.“ Po to, išgėręs vyno, nešvankiai uždainavo.
Mano saulė, mano jūra,
Mano mėlynas dangus.
Pabučiuokit man į rūrą,
Nelaimingas aš žmogus.
Dar kiek pabuvęs išėjau patenkintas, kad turiu dvi geras menines fotografijas. Grįžus į Vilnių, Macijauskas mane pakvietė kitais metais Kauno fotografijos galerijoje surengti personalinę fotografijų parodą.
***
Trečiojo Nidos seminaro metu 1980 m. suvažiavo daugybė svečių iš Maskvos – kritikų, menotyrininkų, žurnalistų ir šiaip fotografų. Viena menotyrininkė labai norėjo susipažinti su Aleksandru Macijausku. Ji vis klausinėjo, kaip jį pamatyti. Seminaro dalyviai valgydavo „Jūratės“ valgykloje, tačiau Macijauskas ten retai pasirodydavo.
Taip susiklostė, kad ta menotyrininkė sėdėjo prie to paties staliuko, kur valgydavau aš, Macijauskas ir Vitalijus Butyrinas. Vieną rytą ji vėl pasiteiravo, kodėl nepusryčiauja Macijauskas. Nežinojau ką atsakyti. Tuo metu pro duris įžengė Macijauskas. Aš ir sakau, pagaliau sulaukėte, tuoj prie mūsų staliuko pasirodys jūsų taip lauktas fotografas.
Menotyrininkė buvo šokiruota ir pasakė: „Negali būti, kad toks geras fotografas atrodytų it valkata“.
Macijauskas buvo tik pakirdęs iš miego: plaukai stovėjo piestu ir buvo pilni pagalvės pūkų. Menotyrininkė buvo šokiruota ir pasakė: „Ne možet bit, čto takoi chorošij fotograf vygliadel kak bomž“ („Negali būti, kad toks geras fotografas atrodytų it valkata“). Macijauskas priėjo prie mūsų, pasisveikino ir atsisėdo į savo vietą. Menotyrininkė nepratarė nė žodžio – buvo akivaizdu, kad jai praėjo noras susipažinti su iškiliu fotografu, tad patylėjau ir aš.
***
Regis, 1986 m. skridome malūnsparniu ir fotografavome Lietuvos vaizdus iš paukščio skrydžio. Antanas Sutkus rengė fotografijų albumo „Neringa“ antrąją laidą, todėl skridome per marias link Kuršių nerijos kopų. Staiga pro pertvaros tarpą iš piloto kabinos pasigirdo Sutkaus balsas: „Vyrai, ar mokate plaukti?“ Bendrakeleiviai tik pasijuokė. Beveik tą pačią akimirką malūnsparnio variklis pradėjo čiaudėti ir užsikirsti. Girdėjome, kaip keikiasi pilotas, o Sutkus dar kartą visus perspėjo, kad galime nepasiekti kranto.
Malūnsparnis trūkčiojo, leidosi vis arčiau vandens, pilotas į šuns dienas dėjo mechanikus, o mes kaip reikiant nerimavome. Jau ratai beveik lietė vandenį, kai už kopų vingio pasirodė nutūpti tinkamas paplūdimys. Malūnsparnio variklis dar kelis kartus desperatiškai sučiaudėjo ir išleido paskutinį kvapą, o dar po akimirkos ratai įsirėžė į smėlį.
Išsiropštėme ant pakrantės keteros ir, iš baimės nesilaikydami ant kojų, sukritome ant smėlio.
Stojo spengianti tyla. Pirmas iš kabinos išsiropštė baltas it popierius pilotas. Paleido rusiškų „motininių“ žodžių tiradą ir, apspardęs ratus, liepė mums lipti lauk. Paklusome. Išsiropštėme ant pakrantės keteros ir, iš baimės nesilaikydami ant kojų, sukritome ant smėlio. Gal po penkiolikos minučių atsigavome ir pradėjome aiškintis, kas gi nutiko. Pilotas visus nuramino ir pranešė, kad po poros valandų iš Vilniaus atskrisiąs kitas malūnsparnis, kuris mus parskraidins į sostinę. Tačiau daugiau į malūnsparnius aš jau nelipau.
***
Vienuoliktasis 1989 m. Nidos fotomenininkų seminaras kaip visada neapsiėjo be nuotykių. Drauge su kolegomis Jurijumi Vasiljevu, Valdžiu Braunu ir Vitalijumi Butyrinu išsiruošėme prie marių, kur ketinome išgerti šlakelį vyno ir pavakarieniauti. Ėjome pamariu. Pačiame Nidos centre man ant peties nutūpė varnas. Buvau nustebintas, tačiau varnas buvo labai draugiškas. Netrukus jis pakilo ir skrido priekyje, kol mes pasiekėme už jachtklubo pamary stovintį suolelį, kur ir susėdome, o varnas įsitaisė netoliese.
Su kolegomis kalbėjomės, gurkšnojome vyną, valgėme kalmarus, ungurį ir dar kažką. Varnas atskrido prie mūsų, atsitūpė ant suoliuko atlošo ir, tarsi prašydamas maisto, kelis kartus sukranksėjo. Butyrinas jam pasiūlė gabaliuką kalmaro. Varnas paėmė tą gabaliuką, nuskrido prie vandens, nuskalavo ir sulesė. Tuomet Butyrinas jam ištiesė stiklą su vynu. Varnas atšokavo, įkišo snapą į stiklinę ir išgėrė kelis lašus. Visą šią sceną aš nufotografavau.
Varnas atskrido prie mūsų, atsitūpė ant suoliuko atlošo ir, tarsi prašydamas maisto, kelis kartus sukranksėjo.
Kitais metais keturias fotografijas „V.B. su varnu“ pateikiau Marijampolėje vykstančiai respublikinei humoristinių fotografijų parodai ir pelniau Lietuvos fotomenininkų sąjungos prizą. Po metų atvykęs į seminarą sužinojau, kad varno nebėra tarp gyvųjų. Jį užmušė kažkoks išsigandęs poilsiautojas, kai draugiškai nusiteikęs paukštis atsitūpė jam ant peties. Tuomet pagalvoju, kad tas poilsiautojas, matyt, bus matęs Alfredo Hičkoko filmą „Paukščiai“ apie žmones užpuldinėjančius piktus paukščius.
