Kas jus suviliojo išbandyti jėgas stojant į garsųjį Berklio muzikos koledžą?
Apie šią mokyklą sužinojau tik praėjusią vasarą, kai sutikau ją baigusį muzikantą. Pradėjęs domėtis, supratau, kad noriu ten studijuoti. Šiame koledže, tik kitose programose, mokėsi Lietuvos dainininkė Monika Liu, saksofonininkas Liutauras Janušaitis, vis dar studijuoja dainininkė Simona Jakubėnaitė – visi jie į šią mokyklą įstojo per Italijoje vykstantį festivalį.
O aš stojau įprastesniu būdu – nusiunčiau savo CV, motyvacinį laišką, įrašus, konkursų laimėjimus ir patekau į atranką. Vasarį nuvykau į Londoną ir nustebau, nes visi stojantys buvo vyresni. Per atranką buvo tikrinami ne tik mano muzikiniai gebėjimai, bet ir vyko ilgas pokalbis, per kurį jie norėjo sužinoti, kas aš per asmenybė, ko noriu iš gyvenimo ir pan. Jiems pasirodė labai svarbu, kad turiu grupę, klausė, ar galėčiau groti „popsą“ – juk į tą koledžą ieškoti sau muzikantų suvažiuoja visos garsiausios muzikos žvaigždės kaip Beyonce, Shakira ir pan.
Ir štai po pusantro mėnesio sužinojote šios avantiūros rezultatus...
Kaip tik mokykloje buvo atostogos ir pasiuntinys į namus atnešė siuntinį – didžiulį voką. Paprašiau svečiuose buvusios draugės jį atplėšti ir perskaityti. Laiške mane sveikino, įstojusį į šį koledžą. (Šypsosi) Buvau be galo laimingas ir gal savaitę gyvenau visiškoje euforijoje!
Kiek žinau, pernai iš 60 tūkst. kandidatų visame pasaulyje įstojo tūkstantis. Ten suvažiuoja gabiausi pasaulio jaunieji muzikantai – neįsivaizduoju, kaip reikės konkuruoti nuvykus ir atlaikyti visą krūvį. Monika Liu, neseniai grįžusi po baigimo, pasakojo, kad ten – nežmoniška konkurencija.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Viktoras Olechnovičius |
Ne tik nežmoniška konkurencija, bet tikriausiai ir dideli pinigai už mokslą?
Deja, taip. Mokslas ten iš tiesų labai brangus – vienas semestras kainuoja beveik 40 tūkst. litų. 85 proc. šio koledžo studentų mokslas mokamas ir aš patekau tarp jų. Tačiau jei gerai mokaisi, gali gauti stipendiją, be to, kartais padeda dėstytojai, sužinoję su kokiomis finansinėmis galimybėmis atvykai, dar universitete galima dirbti kelias dienas per savaitę, pavyzdžiui, filmuoti renginius ir pan., todėl tikiuosi, kad viskas bus gerai.
Šiuo metu neturiu, kas mane finansuotų, bet nenuleidžiu rankų ir ieškau rėmėjų, kurie padėtų man sumokėti pradinę sumą. Beveik visi Lietuvos fondai atsisakė mane remti dėl vienų ar kitų priežasčių, pavyzdžiui, kad negali remti privačių asmenų arba kad remtų, jei mokyčiausi Lietuvoje – o dabar išvykstu.
Į Ameriką planuoju išvažiuoti rugpjūtį, o nuo rugsėjo prasidės mokslai. Žadu mokytis ketverius metus, o vasaromis prašyti galimybės koncertuoti ir užsidirbti.
Nepaisant finansinių rūpesčių, dabar kartu su kitais abiturientais laikote brandos egzaminus?
Taip, nes turiu gauti mokyklos baigimo pažymėjimą. Pasirinkau laikyti anglų, lietuvių ir muzikologijos egzaminus, tačiau jų rezultatas nėra svarbus, todėl labai džiaugiuosi, kad nebereikia kentėti įtampos.
Bet aš labai daug dirbau iki atrankos. Neidavau į mokyklą, sėdėdavau muzikos mokykloje su dėstytojais, kurių turiu kelis – B.Dvarionio mokykloje mokausi pas Juozą Gabartą, Olegą Molokojedovą ir Vytautą Labutį, o kai spėju dar privačiai groju pas Janą Maksimovičių, stengdamasis paruošti tokią programą, kad per 15 minučių parodyčiau viską, ką moku.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Viktoras Olechnovičius |
Regis, muzikai atidavėte visą save – kada jus aplankė pirmasis pašaukimas būti muzikantu?
Mama mane šešerių nuvedė į „Ąžuoliuką“. Iš pradžių labai nemėgau muzikos, nes norėjau eiti į kiemą, žaisti krepšinį su visais. Įpusėjus mokslus net norėjau mesti muziką, bet nusprendžiau, kad reikia baigti, gausiu diplomą, o ir mamai bus linksmiau. (Šypteli)
Tapau kelių konkursų laureatu ir mano mokytojas man pasiūlė toliau mokytis B.Dvarionio muzikos mokykloje pas J.Gabartą. Nusprendžiau pabandyti groti džiazą. Tačiau B.Dvariono mokykloje sužinojau, kad mokytojas pats atsirenka mokinius ir nėra garantijos, kad pas jį pakliūsiu. Aš jam iš pradžių nepatikau, jis sakė, kad netiki, jog iš manęs kas nors išaugs – ir tai kartojo iki pastarųjų metų, nes muzikanto darbas – labai sunkus. Bet aš labai užsispyriau įrodyti, kad galiu būti geras muzikantas ir pradėjau labai daug dirbti. Visą vasarą, baigęs „Ąžuoliuką“ ir įstojęs į B.Dvariono muzikos mokyklą, grojau kaime – net visi kaimynų šunys kaukdavo. (Šypsosi)
Galiausiai susibendravome su mokytojais, pradėjau klausytis šiuolaikinio ir senojo džiazo, kitų žanrų muzikos, groti ne tik vienas, bet ir ansambliuose, įkūriau grupę ir supratau, kad muzika – man. Tada man buvo 15 metų.
Kaip į jūsų rankas pateko saksofonas?
Pirmiausia mokytis groti pradėjau su maža fleita, bet man ji nusibodo. Tada galėjau rinktis iš saksofono ir klarneto. Nusprendžiau, kad saksofonas gražesnis, panelėms labiau patiks, nusprendžiau pabandyti ir prilipo. (Šypsosi)
Ką vadinate savo autoritetu muzikoje?
Šiuo metu mano autoritetas yra Vytautas Labutis – jeigu ne jis, nežinau, ką daryčiau. Žmogus kaip asmenybė man pagelbėja ir mane palaiko morališkai, o ir dėstytojas yra nerealus.
Esate ne tik daugelio konkursų laureatas, šiemet pelnęs prezidentės Dalios Grybauskaitės vardinę padėką, bet ir grupės „Fun clock“ narys.
Taip. Bebaigiant „Ąžuoliuką“, atsitiktinai pamačiau skelbimą, kad „Saulės kliošas“ ieško muzikantų. Nuėjau pabandyti ir supratau, kad dar esu per silpnas su jais groti, bet gavau patarimą kurti savo grupę. Pakalbėjau su savo laidos mokiniais ir nusprendėme „Ąžuoliuko“ baigimui sukurti grupę. Jai būtinai reikėjo gitaristo ir būgnininko, bet pas mus niekas negrojo šiais instrumentais – tai tas, kuris kažką žinojo apie gitarą, tapo gitaristu, o būgnininku pasirinkome silpniausią iš laidos, bet gerai jaučiantį ritmą. (Juokiasi) Taip tapome grupe „Fun clock“ ir šiemet T.Ė.T.Ė. muzikos apdovanojimuose laimėjome Metų funk grupės titulą prieš mūsų mokytojus „Saulės kliošą“. (Šypsosi)
Pelnęs pripažinimą Lietuvoje, išplaukėte į platesnius vandenis – ar negaila palikti tėvynės?
Nesu prisirišęs prie Lietuvos, bet man ji – labai brangi. Tačiau galėčiau išvažiuoti ilgesniam laikui, nes kol kas Lietuvoje neturiu tokių galimybių kaip užsienyje. Nežinau, su kuria šalimi siesiu savo ateitį – gal net su Amerika, jei man ten gerai pasiseks. Žinoma, bijau ir kol kas stengiuosi apie tai negalvoti... Bet, jeigu ką, visada šalia turėsiu saksofoną ir galėsiu savo emocijas išreikšti muzika.
