Aistringas menininkas, pasirengęs užkariauti pasaulį, kovojantis prieš tamsuoliškumą, pilkumą ir nihilizmą, didybę. Toks 1942 metais parašytoje ir dabar dar kartą lietuviškai išleistoje autobiografijoje „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ atsiskleidžia vienas ryškiausių visų laikų menininkų.
Autorius su nežabotu humoru ir sąmojingu koketavimu įžūliai, net begėdiškai viešina savo paslaptis. Knygoje rasite S. Dalí minčių apie meną, politiką, maistą, lavinimąsi, grožį. Jūsų dėmesiui istorinis „Studio of Style“ interviu su S. Dali, o leidykla „Tyto alba“ siūlo atsiversti vėl sugrįžusią knygą „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė).
– Ar visada norėjote būti menininku?
– Kai man buvo šešeri, norėjau būti virėju. Septynerių jau norėjau būti Napoleonu. Ir nuo tada mano ambicijos stabiliai didėjo. Galiausiai tapau dailės Napoleonu. Siekiant įgyti ir išlaikyti (o dar geriau – ir padidinti) visuomenės pagarbą savo asmenybei, labai praverčia didis talentas, ir ypač naudinga ankstyvoje jaunystėje taikliai įspirti tai visuomenės daliai, kurią myli. O paskui jau gali būti snobas...
– Kodėl pasirinkote siurrealizmą?
– Visi mes alkstame ir trokštame aiškių, konkrečių vaizdų. Abstrakcionizme įžvelgiu vieną gerą dalyką – jis sugrąžino skaistybę vaizduojamajam menui. Siurrealizmas – destruktyvus, bet jis griauna tik tai, ką aš vadinu pančiais, varžančiais mūsų vaizduotę. Progresyvus menas padeda žmogui pažinti ne tik objektyvią realybę, su kuria jis susiduria dirbdamas ir gyvendamas visuomenėje, bet ir socialinę jo vidinio gyvenimo pusę. Galų gale jis gali išjudinti žmones siekti socialinės emancipacijos. Bet užuot atkakliai mėginus panaudoti siurrealizmą griovimo tikslams, būtina pamėginti jį vertinti kaip rimtą, išbaigtą ir klasikinę meno srovę, kurios atstovų darbai nenusileidžia muziejuose saugomiems šedevrams.
– Ar menas gali būti tobulas?
– Aš netapau portretų, kurie atrodo kaip originalas, greičiau žmogus stengiasi tapti panašus į savo portretą. Klaidos ir trūkumai beveik visada egzistuoja, ir tai šventa, neliečiama gamtos dalis. Niekada nebandykite jų taisyti. Priešingai, išmokite juos paaiškinti racionaliai, pasistenkite suprasti iš pagrindų. Tai padarę, galėsite trūkumus sutaurinti. Nebijokite tobulybės – vis tiek niekada jos nepasieksite! Beje, publikai nebūtina žinoti, juokauju aš ar kalbu rimtai, lygiai kaip ir man pačiam nebūtina to žinoti.
– Kokia Jūsų kūrybingumo paslaptis?
– Mano poveikio kitiems paslaptis visada buvo viena – kad iki šiol tą paslaptį sėkmingai saugojau. Esu išplėtojęs tokią dališką mintį: vienintelis dalykas, kurio pasauliui niekada nebus per daug – tai kraštutinumai ir skandalai. Aš įsigudrinau sutelkti ties savimi viso pasaulio dėmesį ištisus 20 metų. Mano devizas skelbia: „Svarbiausiai, jog apie Dali būtų nuolat kalbama – netgi gerai“. Ir dar. Aš nevartoju narkotikų. Aš pats esu narkotikas! Ką reiškia televizorius žmogui, kuriam užtenka užmerkti akis ir jis išvysta nepasiekiamus kraštus – tiek žmonijai matytus, tiek iki šiol nepažintus, žmogui, kuriam užtenka įjungti vaizduotę ir jis peržengia visas sienas, prikelia iš dulkių visus išsvajotus pasaulio bagdadus. Kiekvieną rytą vos pabudęs patiriu aukščiausią palaimą – kad esu Salvadoras Dali. Vis klausiu savęs, ką šiandien genialaus sukursiu. Ir vakare einu miegoti įsitikinęs, kad likau šimtaprocentinis Dali...
– Ką manote apie sėkmę? Jums juk pavyko pagauti ją už uodegos?
– Geriausias sėkmės termometras – nepatenkintųjų pavydas. Bet tegu mano priešai patys sunaikina viens kitą! Nenorintys nieko mėgdžioti, nieko ir nekuria. Demokratiška visuomenė nepasirengusi tokiems pribloškiamiems viešiems atsivėrimams, kokie man yra įprasti. Ir nieko čia antgamtiška mėgti pinigus taip, kaip juos mėgstu aš. Tiesiog pinigai – tai šlovės, triumfo išraiška.
– Ar egzistuoja laimė?
– Būna dienų, kai galvoju, kad mirsiu nuo per didelio pasitenkinimo savimi.
– O tyrumas?
– Kai man buvo penkeri, mačiau, kaip skruzdės suėdė vabzdį – iš jo liko tik kiautas. Per jo kūno likučius galima buvo pamatyti dangų. Todėl kaskart, kai noriu išvysti tyrumą, žvelgiu į dangų per kūniškumo prizmę.
– Kai kurie žmonės sako, kad Jūs šiek tiek keistas.
– Nesu keistas – aš tiesiog nesu normalus. Vienintelis skirtumas tarp manęs ir pamišėlio yra tas, kad aš nesu pamišęs.
Knygos „Slaptas Salvador Dali gyvenimas“ ištrauka
Slaptoji duonos draugija
Reikėjo grįžti į Paryžių. Pinigai beveik išsibaigė, reikia prasimanyti skatikų ir kuo skubiau važiuoti į Port Ligatą. Geriausiu atveju tai įvyks po trijų keturių mėnesių. Stengiausi pasisemti kuo daugiau džiaugsmo iš paskutinių dienų, persmelktų svajingo neišvengiamo išvykimo liūdesio. Buvo justi pavasaris, silpnas ir leisgyvis, panašus į netikėtai grįžusį rudenį. Ant figmedžių šakų sušvito žiedai, geltoni tarsi kandeliabrai su velykinėm žvakėm. Ūgtelėjo švelnios pupos. Vieną dieną iš šių daržovių, tokių panašių į apyvarpes, pagaminau patiekalą. Katalonai žino puikų pupų patiekalo – nepaprastai gardaus! – ruošimo būdą: jam pagaminti reikia taukų, labai riebios kraujinės dešros, trupučio šokolado ir kelių laurų lapelių. Suvalgęs pupas, pažvelgiau į duoną: ant stalo gulėjo viena riekė. Nepajėgiau atplėšti nuo jos akių. Paėmiau ją, pabučiavau, pačiulpiau, paskui krimstelėjau dantimis ir atplėšiau gabalą plutos. Dabar kriaukšlė stovėjo stačia. Aš iš naujo atradau Kolumbo kiaušinį – tai buvo Salvadoro Dalí duona. Kartu atskleidžiau duonos paslaptį – ji gali stovėti nesuvalgyta! Šį tokį iš esmės naudingą daiktą, maisto ir šventojo kūno simbolį, paversiu nenaudingu estetiniu objektu. Iš duonos kursiu siurrealistinius daiktus. Nejaugi sunku kepale stropiai išgremžti dvi vienodas skyles ir įstatyti į jas rašalines? Kas gali būti labiau žeminančio ir gražaus, nei matyti, kaip duona pamažu aptykšta „Pélican“ rašalu? O ką jau kalbėti apie duoną-rašalinių dėklą! Plutoje išriektas nedidelis stačiakampis – puikiausia plunksninė. O jeigu plunksnas norima valyti visuomet šviežiu minkštimu, tereikia kasryt pakeisti kepalą.
Grįžęs į Paryžių, paleidau naują mįslingą šūkį:
„Duonos, duonos, nieko kito, tik duonos!“
Ne be pašaipos buvo svarstoma, ar tik netapau komunistu. Bet jau suprato, kad Dalí duona skirta ne daugiavaikėms šeimoms. Mano duona buvo negailestingai antihumanitarinė. Ji simbolizavo prabangios vaizduotės kerštą praktinio pasaulio utilitarizmui. Ši duona taps aristokratiška, estetiška, paranojiška, sofistiška, jėzuitiška, fenomenali ir paralyžiuojanti. Du mėnesiai darbo, apmąstymų, tyrimų ir užrašų išvykimo išvakarėse baigėsi nušvitimu – padariau galbūt nedidelį atradimą. Duonos kriaukšlė ant stalo apibendrino to mano gyvenimo laikotarpio dvasinę patirtį. Taip reiškėsi mano originalumas.
Vieną dieną aš tariau: „Štai ramentas!“ – ir buvo galima pamanyti, kad tai juokinga užgaida. Po penkerių metų imta suvokti jos prasmę. Dabar aš tariau: „Štai duona!“, ir visi pagavo mintį, nes aš visuomet buvau apdovanotas gebėjimu materialiai įkūnyti sumanymą ir net suteikti savo daiktams magijos, todėl, gerokai apmąstęs, ištyrinėjęs ir pasisėmęs įkvėpimo, nusprendžiau pamoti pirštu.
Paryžiuje vis dažniau lankiausi aukštuomenės vakarienėse, kur mane, lydimą Galos, sutikdavo su tam tikra susižavėjimu atmiešta baime. Naudodamasis proga pristačiau savo duoną. Kartą vakare po koncerto pas grafienę de Polignac mane apspito nepaprastai elegantiškos moterys, ypač jautrios tokiems mano postringavimams. Apsėstas duonos idėjos svajojau įkurti Slaptąją duonos draugiją, kurios tikslas – sisteminė minios kretinizacija. Tą vakarą po kiekvieno butelio šampano brėžiau svarbiausias linijas. Oras sode buvo tobulas. Danguje vis švystelėdavo krintančių žvaigždžių dryžiai. Man rodėsi, kad žėrinčiuose papuošaluose regiu atsispindint mano nuostabiųjų draugių sielas, kai jos juokdavosi. Kai kurie mano pokštai priversdavo nusišypsoti aikštingas ir be galo dailias lūpas, kurios nesijuokė bent trejetą metų. Kitos tvardėsi, nes joms atrodžiau grėsmingas, arba tik skeptiškai šyptelėdavo, žinoma, kiek pamąsčiusios, kad neapsiriktų. Šypsenos, besiskleidžiančios perlamutro vėduoklėmis ir perlais, atpūtė stiprų, geidulingą jūros vėją, o aš jo stumiamas toliau gludinau savo lengvabūdiškumą bei ironiją.
Įsitikinęs, kad užvaldžiau jų dėmesį, prabilau apie „slaptąją draugiją“. Mano projektas buvo naivus, aš tai žinojau. Bet negalėjau apie jį negalvoti. Manęs maldavo, kad tęsčiau: kas per istorija su duona? Ką jūs išradote? Ir juokėsi su liguistu entuziazmu. Aš atlyžau...
– Pirmiausia reikia iškepti penkiolikos metrų duonos kepalą. Nieko nėra lengviau, tereikia atitinkamo dydžio krosnies. Nors didelė, tai įprasta prancūziška duona. Antra, reikia rasti tuščią vietą jai padėti. Manyčiau, tiktų žmonių nelankoma vieta, kad duonos atsiradimo nebūtų įmanoma paaiškinti, nes vienintelis šio sumanymo tikslas – kretinizacija. Siūlyčiau Karališkųjų rūmų sodą. Naktį duoną ten atgabens dvi grupės tariamų darbininkų, slaptosios draugijos narių; jie apsimes kloją kanalizacijos vamzdžius. Duona bus susukta į laikraščius ir perrišta virvute. Slaptosios draugijos nariai išsinuomos butą su vaizdu į Karališkųjų rūmų sodą. Jų darbas – stebėti publiką ir parašyti pirmą išsamią ataskaitą apie tai, kaip ji reaguoja į atsiradusią duoną. Normalu iš anksto numatyti, kad tokiame mieste kaip Paryžius šis aktas turės pasekmių. Ateis metas ir kam nors toptelės, kad į laikraščius suvyniota duona. Kepalas toks didžiulis, kad jį atsargiai nuneš į prefektūros laboratoriją ir kruopščiai ištirs. Gal tai sprogmuo? Ne. Gal jis užnuodytas? Ne. Gal tai kepėjo reklama? Tačiau kurio? Ne, tai anaiptol ne reklama. Laikraščiai, godūs neatskleistų paslapčių, imsis šio reikalo, o garsiausi žurnalistai leisis į absurdišką ir tuščią polemiką. Bus pripaistyta pačių beprotiškiausių prielaidų. Susidurs daugybė teiginių. Tiesą pasakius, vienišas maniakas vargu ar pajėgtų iškepti duoną ir vienas pervežti ją į Karališkuosius rūmus. Jeigu tai padarė beprotis, jis, ko gero, sumanus, nes pasitelkė slaptų bendrininkų. Vadinasi, prielaida dėl vieno ar grupelės bepročių neturi rimto pagrindo. Akivaizdu, kad tai slaptas socialinis protestas. Tačiau kam ta simbolinė duona, jeigu niekas nesuvokia jos prasmės? Tai negali būti komunistų partijos akcija. Ką tuo norima pasakyti? Ne, tai tiesiog kvailystė! Nieko neįtikins ir prielaida, kad tai studentų pokštas. Net grupė pakrikusių ir faktiškai neįgalių siurrealistų nepastatytų krosnies, galinčios iškepti penkiolikos metrų duonos kepalą. Juolab to negalėtų padaryti studentai. Galimas daiktas, pagalvos apie Dalí ir slaptą jo organizaciją, bet ir ši tikimybė – viena iš milijono. Ginčams dar neatslūgus, atskries nauja žinia: Versalio rūmų kieme atsirado penkiolikos metrų kepalas. Antro kepalo atsiradimui paaiškinti laikraštininkai tuoj pat prasimanys kokią nors slaptą draugiją. Fotografai ims tykoti trečio duonos pasirodymo. Nieko nelaukus reikia pakišti jiems tą duonos kepalą, tik dar ilgesnį, kad aktualija maitintų pati save ir rytų vis ilgesnius duonos kepalus. Daugelyje Europos miestų tą pačią dieną ir valandą atsiras trisdešimties metrų kepalai. Kitą dieną Jungtinės Valstijos kablograma praneš apie dar vieną radinį: nežinomi asmenys padėjo keturiasdešimties metrų prancūziškos duonos kepalą ant šaligatvio tarp viešbučių „Savoy Plaza“ ir „Saint Moritz“... Aišku, tokie okultiniai atsiradimai gali tolokai nuvesti, jų poetinis poveikis būtų milžiniškas ir, be jokios abejonės, galėtų sukelti sąmyšį ir sukurti dar neregėtos kolektyvinės isterijos atmosferą, sistemiškai griaunančią racionalaus pasaulio logiką hierarchinės monarchijos naudai...
<...> Dabar prisipažįstu, kad anuomet ir aš pats nelabai supratau, ką reiškia šis mano išradimas. Jis mane pranoko, kaip ir daugelis mano išradimų, kurių prasmę pats suvokiau gerokai vėliau.
