Kokiuose šokio seminaruose lankeisi Niujorke?
Lankiausi viename garsiausių pasaulyje šokio įstaigų – „Broadway Dance Center“ bei dalyvavau intensyviuose vasaros kursuose „Pulse“, kuriuos vedė garsiausi pasaulio choreografai, tokie kaip Wade'as Robsonas, seniau dirbęs su Britney Spears, o dabar kuriantis garsiausiam pasaulio cirkui „Cirque du Soleil“, amerikietiškojo „X Factor“ kūrybos prodiuseris ir choreografas Brianas Friedmanas, apdovanojimą už choreografiją filmui „Šokis hip-hopo ritmu. Gatvės“ gavęs Dave'as Scottas, „Emmy“ už koncertinį turą „Monster Ball“ nominuota Lady Gagos choreografė ir kūrybos prodiuserė Laurieann Gibson bei kiti, žinomi ir ne mažiau talentingi, įdomūs ir turintys kuo pasidalinti choreografai.
Kurie iš jų tau paliko didžiausią įspūdį?
Nebuvo tokio vieno, visi buvo „afigieni“. Bet galbūt labiausiai įstrigo Lady Gagos choreografė Laurieann Gibson. Kaip dažnai būna karjeros aukštumas pasiekusiems žmonėms, jos istorija nėra labai graži: kilusi iš prasto rajono, ji pradėjo mokytis šokti baleto, iš pradžių buvo nelegali emigrantė be asmens dokumentų: kuomet jo pareikalaudavo per šokėjų atrankas, ji bėgdavo slėptis į tualetą... „Atlankė“ baletą, bet suprato, kad nenori niekam įtikti ir turi ką pasakyti pati. Šiek tiek pačiuožusi, chaotiškai veda repeticijas, bet labai didelį dėmesį skiria emocijai. Ji klausė mūsų – kam norit įtikti, kam norit gražiai sušokti? Šokit kaip norit ir kaip mokat, kaip jaučiat! Kai kurias mergaites tokiomis kalbomis ji net pravirkdė – bet gerąja prasme, tiesiog kai tave taip emociškai spaudžia, atrodo, ištrauksi iš savęs net ir tai, ko neturi.
Ir daugelis kitų choreografų savo pamokose didžiausią dėmesį skiria emocijai ir jausmui. Pasak jų, iškelti aukštai koją ar padaryti kokį triuką moka daugelis ir nieko čia nenustebinsi. Svarbiau yra tai, kaip atlieki šokį ir ką juo nori pasakyti.
O kaip yra Lietuvoje, ar emocijai skiriamas toks pat didelis dėmesys?
Tiesą sakant, to man Lietuvoje trūksta. To man trūksta ir savuose šokiuose. Per daug stengiamės būti gražūs, taisyklingai viską atlikti... Taip šokdamas tampi vienas iš daugelio. O jei dar nesi tobulų formų, neturi įgimto talento, gali ir visai pamesti norą šokti – tai būtų absoliuti nesąmonė.
Šokėjai, kad ir kokie jie bebūtų, neturi kompleksuoti nei kaip atlikėjai, nei kaip asmenybės. Todėl norėtųsi mano inicijuojamoje, rudenį atsidarančioje šokių akademijoje laikytis to laisvumo principo tiek mokantis techninius dalykus, tiek improvizuojant. Džiaugiuosi, kad augam, plečiamės ir pagaliau turėsiu „antrus namus“, kur galėsiu pradėti kurti savo mokymo sistemą.
Kaip konkrečiai tai, ko išmokai seminaruose, taikysi kuriamoje šokių akademijoje?
Apie tai galėčiau labai ilgai kalbėti. Visų pirma, norėčiau sukurti lygmenis, kurie šokėjams būtų tobulėjimo atskaitos taškai, padėtų matyti savo progresą: pirmais metais išmoksti vienus dalykus, antrais – kitus, trečiais – tobulini įgūdžius ir mokaisi dar daugiau.
Antra – užsiimti techniniu paruošimu, tai yra klasikos ar džiazo pradmenų mokymu. Neturiu tam didelio talento, bet, ačiū Dievui, turiu draugų, kurie šioje srityje puikūs.
Šokėjas – nesvarbu, ar netobulos figūros, ar ilgom kojom, ar apdovanotas talentu, ar šokantis „kaip gaunasi“, turi žinoti, kaip ir su kuo „valgoma“ klasika. O daug kam skausmingai nuobodų klasikinio paruošimo pagrindą aiškinu pavyzdžiu: kai turi tiesios vielos gabalą, jį visada gali sulankstyti kaip nori, o sulankstytą gražiai ir lygiai ištiesinti – jau sunkiau. Tiesų šokėją visad galima atpalaiduoti ir suvystyti į bet kokį personažą, o paimti žmogų, kuris įpratęs kūprintis ir bandyti jį ištiesti – čia jau darbas. Žinoma, niekas čia baleto mokyklos neatidaro, tiesiog skirsime klasikiniam pagrindui nemažai dėmesio.
Ir trečia – švietimas įvairiose srityse. Niujorke dar kartą įsitikinau, jog koks šokėjas yra gyvenime, toks jis ir pasirodymo metu. Todėl ir vienas iš akademijos tikslų – kad pamokos nesibaigtų kartu su pasibaigusia repeticija, o žmogus galėtų tobulėti ir domėtis kitomis sritimis, išmanyti užkulisių kultūrą, kurti savo pasirodymus nuo kostiumo iki muzikos – būti visapusiškas.
Ar šių tikslų siekti padės užsienio choreografai – ar užmezgei Niujorke kontaktų, galbūt kažkas iš tavo minėtų choreografų atvyks ir pas mus?
Niujorke ryšių užmegzti nesunku – dar nežinau, kiek jie pasiteisins, tačiau turiu choreografų kontaktus, susitarėm, kad jie praneš, kai atvyks į Europą, tuomet galbūt pavyks juos ir pas mus pasikviesti.
Tiesa, pačių kiečiausių mažai tikėtina, kad prisišauksim. Nors, prisipažinsiu, net nežinau, ar jų lygiui esame pasiruošę?.. Gal dar ne dabar.
