28-erių A.Vasiliauskas kasdienį saulės kelią nutarė įamžinti nuotraukose. Tačiau jos atrodo neįprastai. Soliaografija – tai fotografijos šaka, kurios pagrindinis tikslas – fiksuoti saulės judėjimą. Kaip aiškino fotografas, tokiose nuotraukose pagaunamas kasdienis saulės kelias per dangų, kurį stebėtojas mato tarsi šviesią liniją. „Fotografuojama nuolat, o saulės kelias vis keičiasi – nuo gruodžio iki birželio kiekvieną dieną saulė kyla vis aukščiau ir aukščiau, o vėliau leidžiasi tuo pat keliu. Kiekviena soliaografijos linija žymi konkrečią dieną. Tarpai tarp linijų reiškia, jog saulės tą dieną išvis nebuvo, o tarpeliai ant pačios linijos – jog buvo debesuota“, – aiškino A.Vasiliauskas.
Sudėtingos technikos nereikia
Anot fotografo, fotografuoti saulės kelią nesudėtinga, tačiau užtrunka. „Fotografuojama ne mums įprastu juostiniu ar skaitmeniniu aparatu, o vadinamąja camera obscura, pinhole fotoaparatu, kurį be didelio vargo iš paprastų medžiagų gali pasigaminti kiekvienas“, – sakė jis.
 |
| Adas Vasiliauskas |
Pinhole fotoaparatas – tai sandariai nuo šviesos izoliuota dėžutė, kurios viduje įdedama šviesai jautri medžiaga – fotopopierius arba fotojuosta. Viename šone praduriama mažytė skylutė (0,2–0,4 mm skersmens), per kurią į dėžutės vidų patenka šviesa. „Patenkanti šviesa tarsi projektorius suformuoja aplinkos, į kurią nukreipta skylutė, vaizdą ant šviesai jautrios medžiagos. Tiesa, soliaografijoje šviesa eina labai ilgą laiko tarpą, nuo 3 iki 6 mėnesių. Kadangi tai nėra vaizdo įrašas, ant fotopopieriaus gabalėlio išlieka tik pats ryškiausias elementas – saulė“, – sakė A.Vasiliauskas.
Įdomiausia soliaografijoje yra tai, kad kiekvieną kartą net negali įsivaizduoti, koks bus rezultatas.Soliaografijos nuotraukos gimimas
Fotografas pirmiausia pasigamina sandarią dėžutę. „Tam naudoju fotojuostos dėkliuką, jo šone išpjaunu stačiakampę angą, ją uždengiu priklijuodamas alaus skardinės skardos gabaliuką. Skardoje su pačia smailiausia adata praduriu itin mažą skylutę, einu į vonią, ten uždegu raudoną lempą, atkerpu nedidelį fotopopieriaus gabalėlį, jį dedu į dėžutę su skylute taip, kad popierius būtų kitoje skylutės pusėje. Tuomet sandariai apklijuoju juoda izoliacija visą dėžutę, taip pat ir skylutę, kad fotografijos procesas neprasidėtų anksčiau nei man norėtųsi“, – pasakojo menininkas. Pasak jo, vėliau tereikia sugalvoti, kur pritaisyti sukonstruotą „fotoaparatą“.
„Tenka slėpti. Ir slėpti kuo išradingiau – galvoti kur galima priklijuoti, nes visą pusmečio laiką ji turi prakabėti nepajudinama, jog niekas nepastebėtų, bet ji būtų ir atgręžta į saulę. Iš patirties galiu pasakyti, jog saugiausios vietos yra draugų balkonai, apleistos vietos, tiltų turėklų kita pusė ir namų stogai“, – šypsojosi A.Vasiliauskas. Praėjus pusmečiui jis sugrįžta prie slaptavietės ir parsineša dėžutę namo. „Vėl užsidarau į vonią, raudonoje šviesoje atidarau dėžutę ir stebuklas – ant fotopopieriaus gabaliuko iškart matau tos vietos, į kurią buvau nukreipęs dėžutę, negatyvą. Tuomet šį popieriaus gabalėlį dedu po skaneriu, skanuoju ir savo ekrane turiu tai, kas ir vadinama soliaografijos nuotrauka“, – istoriją apie vieno darbo gimimą baigė A.Vasiliauskas. Jis šia fotografijos rūšimi susidomėjo prieš pusantrų metų.
Pirmąją savo soliaografijos parodą fotografas kovo mėnesį rengė „Fluxus Ministerijoje“, kur organizavo ir kūrybines soliaografijos aparatų gamybos dirbtuves. Šiuo metu menininkas ieško, kur vėl galėtų eksponuoti darbus. Su A.Vasiliausku galima susisiekti el. paštu info@area.lt
Įdomūs faktai
Apie 10 proc. soliaografijai gaminti skirtų dėžučių dingsta ar yra pavagiamos.
Kartais dėžutės nukrenta ant žemės, tačiau tai nesutrukdo gauti nuotraukų.
Dažniausiai A.Vasiliauskas naudoja dėžutes nuo fotojuostų – jas lengviausia paslėpti nuo praeivių akių – arba skardines nuo alaus.
Kartą soliaografijos dėžutę savo „lobiu“ palaikė orientacinio žaidimo žaidėjai.
A.Vasiliauskas Vilniuje šiuo metu yra iškabinęs apie 20 naujų „dėžučių“.
