Literatūra | Nuo V.Klimašausko iki I.Calvino
„Šiuo metu siekiu filosofijos mokslų daktaro laipsnio, tad tenka skaityti nemažai specializuotos literatūros, tačiau kai tik turiu progą nuo jos pabėgti, imu tai, kas pasitaiko po ranka – pastaruoju metu tai George'o Pereco „Išnykimas“ (romanas, kuriame nė karto nėra pavartota prancūzų kalboje itin svarbi raidė „e“) ir kiti vadinamosios prancūzų „potencialios literatūros dirbtuvių“ (orig. „Oulipo“) tekstai“, – pasakojo A.Pocius.
Pirmąjį kartą su šių rašytojų darbais kuratorius susidūrė 2013 metais, kai su menininkais Robertu Narkumi ir Milda Zabarauskaite įkūrė „Vilniaus patafizikos institutą“:
„Tąkart didelį įspūdį paliko Italo Calvino „Kosmokomiksai“, ypač jų paskutinis skyrius „Spiralė“. Jame pasakojama, kaip aklas ir kurčias moliuskas Qfwfq, prisisiurbęs prie vandenyno dugne nugrimzdusio akmens, pajunta neaiškios kilmės vibracijas ir mėgina į jas atsakyti ton pusėn siųsdamas savąsias.“
Iš vandenyno grįžtant į Baltijos jūros kopas, man visada įdomu, ką rašo Valentinas Klimašauskas bei Monika Kalinauskaitė.
„Ilgainiui jis įsimyli (numanomą) šių vibracijų skleidėją ir mėgindamas išsiskirti iš viso vandenyne esančio triukšmo Qfwfq ima iš sekreto gaminti sau kiautą, o norėdamas savo mylimąją išvysti – išvysto pirmąją, priešistorinę akį. Tai nuostabi parabolė, kurioje perpinama mūsų galimybė mylėti su galimybe įgyti vis naujų gebėjimų ir patyrimų, o sykiu tai ir ironiška satyra, bylojanti apie ryšį tarp mūsų kūnų ir troškimų istorijos“, – tęsė pašnekovas.
„Iš vandenyno grįžtant į Baltijos jūros kopas, man visada įdomu, ką rašo Valentinas Klimašauskas bei Monika Kalinauskaitė. Kol kas jie nėra labai žinomi plačiajai publikai, tačiau, manau, kad tai laikina“, – atviravo A.Pocius.
Teatras | Nuo A.Obcarsko iki R.Castelluci
Apie teatrą A.Pocius kalbėjo džiaugsmingai:
„Mano gyvenime teatras patiria renesansą! Pastaruoju metu jame atrandu labai daug vilties, kad menas gali užduoti svarbius klausimus, užmegzti ryšį su auditorija ir sykiu nepateikti šiuos klausimus uždarančių atsakymų.
Šiandien matau, kaip teatras vėl tampa politiškas, imasi poetiškai ir kritiškai tyrinėti visuomenę, jos džiaugsmus, jos baimes.
Taip nebuvo visada, kadangi ilgą laiką neradau teatre to, ko ieškojau – man tai buvo svetima, tam tikru depresyviu egzistencializmu persmelkta raiška. Šiandien matau, kaip teatras vėl tampa politiškas, imasi poetiškai ir kritiškai tyrinėti visuomenę, jos džiaugsmus ir baimes.“
„Užsienyje man didelį įspūdį paliko Romeo Castelluci darbai, o tarp Lietuvos režisierių man šiuo metu itin įdomu, ką veikia Antanas Obcarskas, pastaraisiais metais išleidęs seriją stiprių spektaklių – „Alisa“, „Batsiuviai“, o dabar ir „Kas nužudė mano tėvą?“.
Mano galva, šis kūrėjas produktyviai laužo Lietuvos teatro režisūros tradicijas, savo spektakliuose suteikdamas balsą labai skirtingų sričių žmonėms“, – dalijosi A.Pocius.
„Sykiu daug vilties teikia naujoji aktorių karta – jie intelektualūs ir su savimi atsineša daug vidinės jėgos, čia turiu omenyje Gediminą Rimeiką, Bartę Liagaitę, Marių Čižauską, Aistę Zabotkaitę, Luką Malinauską – visų, deja, neišvardysiu.“
Muzika | Nuo klasikos iki elektronikos
„Kadangi nuo mažens mokiausi muzikos mokykloje, augau daugiausia supamas klasikinės muzikos, kol ankstyvais 2000-aisiais per tuo metu populiarią pokalbių programą „mIRC“ kažkas neatsiuntė nuorodos į grupės „Coil“ albumą. Taip atradau industrinę elektroninę muziką ir sceną, kurią mėgstu iki šiol.
Šiandien klausausi daug ko, bet, nors ir išsiliejusiomis ribomis, šį diapazoną galiu atpažinti ir dabartiniuose savo grojaraščiuose.
Pavyzdžiui, vieną dieną galiu klausytis Perotino choralinių kūrinių, parašytų XII a. Notre Dame‘o katedrai, kitą – elektroninės muzikos grupės „Matmos“ albumo, įrašyto naudojant vien tik buityje rastus daiktus.
Trečią – 1980-ųjų Roberto Ashley operų, kurios buvo sukurtos pasitelkiant kasdienę kalbą kaip melodinį ir ritminį pagrindą“, – apie muzikos įvairovę pasakojo A.Pocius.
„Mane labai džiugina ir Lietuvos kūrėjai. Didelis atradimas buvo „GŠ ansamblis“, kuris į Lietuvą atvežė senovinę Korsikos choralinio dainavimo tradiciją ir kuris kuria labai įdomias tradicinių lietuviškų giesmių interpretacijas. Taip pat pastebiu, kad Lietuviškos popmuzikos scena vis labiau atranda autoironiją ir pamažu išsivaduoja iš post devyniasdešimtųjų melancholijos.
Pavyzdžiui, man atrodo, kad tokie ironija persmelkti atlikėjai kaip MC Mesijus ar ką tik pradėtas Mišos Skalskio ir Mildos Januševičiūtės projektas „Liudmila Vaišnoraitė“ suteikia naujos gyvybės lietuvių kalbai, kuri ilgą laiką skambėjo tarsi nepatogiai muzikoje.“
Paklaustas apie jaunuosius Lietuvos kompozitorius, A.Pocius išskyrė Arturą Bumšteiną, Agnę Matulevičiūtę ir Lorą Kmieliauskaitę.
Meno parodos | Nuo L.Kaminskaitės iki A.Gerliko
A.Pocius jau beveik dešimtmetį kuruoja šiuolaikinio meno parodas, o kartu su kolegomis Edgaru Gerasimovičiumi ir Vaida Stepanovaite įkūrė projektų erdvę „Swallow“.
„Nenuostabu, kad ši meno sritis man yra pati artimiausia, ja kasdien kvėpuoju“, – sakė jis.
Tenka daug bendrauti su meno žmonėmis užsienyje. Be to, jie visada lieka apstulbę tuo, kas pas mus vyksta.
„Apskritai šiuolaikinio meno scena Lietuvoje yra anomalija – nepaisant jos mažo dydžio ir sąlyginai trumpos istorijos, ji yra neįtikėtinai aukštos „prabos“. Tai byloja ne tik daugelio menininkų pripažinimas užsienyje (užtenka prisiminti tik operos „Saulė ir jūra“ pergalę Venecijos bienalėje), tačiau ir jos daugialypiškumas čia, Lietuvoje“, – apie šiuolaikinį meną kalbėjo įkūrėjas.
„Kai daug bendrauju su meno žmonėmis užsienyje, jie visada lieka apstulbę tuo, kas pas mus vyksta. Jei kam dar buvo abejonių, jų turėjo nebelikti, kai praeito karantino pabaigoje atsivėrė muziejai, pristatydami viena už kitą stipresnes ekspozicijas.
Ilgai laukta Lauros Kaminskaitės solo paroda Šiuolaikinio meno centre buvo tikras tour de force savo vizualia ir konceptualia raiška, o iškart už sienos lankytojų laukė ambicingas Jurgio Paškevičiaus projektas „Kintanti srovė“, kuriame menininkas ant stogo iškelta antena gaudė ir įrašinėjo Lietuvos oro erdvėje praskrendančių lėktuvų įgulų pokalbius“, - kalbėjo jis.
Manau, tai bene įdomiausia Trienalė per pastarąjį dešimtmetį.
„Projektų erdvė „Editorial“ lankytojus pasitiko Godos Palekaitės solo paroda, kuri sutapo su knygos „Schizmatikai“ išleidimu. Tai tik ledkalnio viršūnė!
Vasara buvo pažymėta nuaidėjusios keturioliktosios Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“, kurią kuravo nuostabus duetas – Valentinas Klimašauskas ir Joao Laia. Manau, tai bene įdomiausia Trienalė per pastarąjį dešimtmetį.“
„Šiuo metu labai laukiu Antano Gerliko solo parodos projektų erdvėje „Editorial“, kuri duris atvers rugsėjo 8 dieną. Antanas yra neabejotinai vienas unikaliausių kūrėjų Lietuvoje, tad kviečiu nepraleisti progos aplankyti parodos“, – renginį rekomendavo A.Pocius.
Filmai | Nuo J.Matulevičiaus iki O.Assayas
Daug karantino vakarų A.Pocius praleido žiūrėdamas filmus:
Olivierio Assayaso filmą „Irma Vep“ (1996 m.) turėsiu žiūrėti dar kartelį, nes sunku lengvai apibūdinti, apie ką yra ši detektyvinė satyra.
Tuomet Shuji Terayamos anarchistinis miuzikas „Throw Away Your Books, Rally in the Streets“, nufilmuotas su mažyčiu biudžetu, palieka didelį įspūdį. O Shinji Imaoka 2011 m. filmas „Underwater Love“ – neįtikėtinai juokinga istorija apie japonišką mitologinį padarą Kappą ir jo meilę savo buvusiai klasiokei.“
„Galiausiai, nors jau ir po karantino, buvau priblokštas Jurgio Matulevičiaus „Izaoko“, kurį, manau, tikrai verta pamatyti kino teatre“, – teigė A.Pocius.
Kiti menai | „Keisti Pantagriuelio sapnai“
Paklaustas, ar domisi kokiomis nors kitomis meno rūšimis, A.Pocius išskyrė šias:
„Pastaruoju metu mėgėjiškai domiuosi šiuolaikine mada ir renesanso graviūromis. Pavyzdžiui, nesenai atradau François Desprez 1565 m. išleistą seriją „Keisti Pantagriuelio sapnai“, kurioje vaizduojami groteskiški personažai iš Rablais romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“. Norėčiau juos pamatyti gyvai“, – užbaigė A.Pocius.
