Tapytojas: Rembrandtas
Kokia paveiki yra dailė J.Dapkūnaitė suprato pirmąjį kartą nuvykusį į Valstybinį Amsterdamo muziejų (Rijksmuseum), kuriame ją pribloškė vieno žymiausių XVII a. olandų menininko Rembrandto darbai.
„Mano akį patraukė pora Rembrandto mažyčių portretų, ne didelė žymioji „Naktinė sargyba“ – pasakojo ji. Mistiškas jo realizmo paveikumas. Žmonių akys kalba dvasios kalba. O jo šviesotamsa –magiška“, – sako pašnekovė.
Nuo to laiko J.Dapkūnaitė „meno kūriniuose ieško tokios jėgos, kurią turi Rembrandto tapyba“.
„2016 metais vykau į Paryžių, kur Jacquemart-André muziejuje vyko paroda „Rembrandt intime“. Atminty įsirėžę žmonos Saskios, seno vyro rytietišku kostiumu, skaitančio sūnaus Tito portretai“, – teigė ji.
Pokalbio metu menininkė žavėjosi ir XVII a. baroko dailininko Jano Vermeerio tapyba. Garsiuosius paveikslus „Mergina, skaitanti laišką“ bei „Pienininkė“ ji taip pat pirmąjį kartą gyvai išvydo muziejuje Amsterdame. „J.Vermeerio mėlyna spalva buvo absoliučiai neįtikėtina, man nuo jos pakirto kojas, negalėjau patikėt, kad šitaip žaviuosi paveikslais“, – įspūdžiais dalinosi pašnekovė.
Spektaklis: Alaino Platelio „Bonjour, Madame“
Galvodama apie įsimintiniausią spektaklį J.Dapkūnaitė prisiminė legendiniu tarptautinį teatro festivalį „LIFE“, kurį organizavo Rūta Vanagaitė: „Tai buvo Alaino Platelio šokio ir teatro spektaklis „Bonjour, Madame“, vykęs Jaunimo teatre.“
Anot jos, šiame spektaklyje buvo juntama tiek daug laisvės, kurios tuomet mes neturėjome, skausmo ir jokio „falšo“: „Buvo neįtikėtina, kad žmonės gali būti tokie laisvi mene, o savo aistras, polėkį, nusivylimą išreikštų judesiu.“
Kompozitorius: Johannas Sebastianas Bachas
Paklausus, koks muzikos kūrinys J.Dapkūnaitei paliko didelį įspūdį, su 15min skaitytojais ji dalinasi atsiminimais iš gegužės vidurio. Tuo metu aktorės darbus sustabdė karantinas, draugai pasiūlė jai ir aktoriui Arūnui Sakalauskui pabūti jų sodyboje.
„Tuo metu sumąsčiau pafilmuot ežerą, vėją medžiuose, debesis, nes ta graži gamtos akimirka labai derėjo su garsiai paleista Bacho muzika. Galvojau, kad viskas net per sentimentalu… Arūnas tolumoje nešė malkas į malkinę, mes kartu su mūsų šuneliu jį stebėjome ir Prusto žiovuliu vaizdo įrašas buvo baigtas. Vėliau, po kelių dienų, gegužės 17 dieną, jis numirė nuo erkės įkandimo“, – pasakojo J.Dapkūnaitė, pridurdama, kad dabar J.S.Bacho muzika ir praradimo jausmas visada bus kartu.
Kino režisierius: Johnas Cassavetesas
Atkreipusi dėmesį į gero kino gausą, J.Dapkūnaitė išskyrė amerikiečių aktoriaus bei režisieriaus Johno Cassaveteso filmografiją: „Tai filmai, kuriuose svarbiausias yra žmogaus paveikslas, moters ir vyro santykių krizės. Jo žmonos Genos Rowlands talentingai kuriami moterų portretai užburia. Rekomenduoju nemačiusiems.”
Literatūra: Fernando Pessoa „Nerimo knyga“
„Tų knygų buvo labai daug, – atsidūsta pašnekovė. – Ir kiekvienas laikas turi savo knygą. Tad grįžti į praeitį neverta.“
Kaip pastaruoju metu žavinčią knygą J.Dapkūnaitė išskiria portugalų modernisto Fernando Pessoa neseniai į lietuvių kalbą išverstą kūrinį „Nerimo knyga“. Jos pasakojimu, jis rašo ne apie faktus, bet žvelgia į savo vidų ir reflektuoja potyrius. „Jautresnis žmogus [šią knygą] gali braukyti pieštuku, fiksuoti atminty ir vartoti kaip citatas“.
„Neseniai Arūnas buvo idėjęs į feisbuką F.Pessoa citatą ir vienas žmogus pakomentavo klausdamas, kas čia per nesąmonė... Kokie mes skirtingi, kaip skirtingai viską matom ir suprantam“.