Spektaklis: „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“
Kaip teigė pašnekovas, į šį klausimą jam nebuvo sudėtinga atsakyti. Romeo Castelluccio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, 2012 metais atvežtas į teatro festivalį „Sirenos“, yra paskutinis stipriai paveikęs užsienio teatro kūrinys.
„Iš lietuviškų spektaklių man labai patiko Eimunto Nekrošiaus „Cinkas“, kuris sukurtas režisieriui nebūdingu braižu. Nors tema baisi, jis sugebėjo linksmai apie ją kalbėti“, – pasakojo D.Gumauskas.
Per praėjusį karantiną jam įspūdį paliko Yanos Ross pastatymas pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę „Vieno miško pasakos“. „Labai nemėgstu žiūrėti filmuotų spektaklių, bet šis užkabino, nors žiūrėjau ne nuo pradžių. Kai vėl atsidarys teatrai, būtinai eisiu pasižiūrėti, kas iš tiesų ten yra.“
Muzika: fortepijonu atliekama klasika
„Buvo laikotarpis, kai dešimt metų sėdėjau ir klausiausi vien elektronikos. Dabar man ypač patinka klavišiniai, o ypač fortepijonas. Pavyzdžiui, Sergejus Rachmaninovas, Sergejus Prokofjevas ir šiaip jutūbėje rasti atsitiktiniai atlikėjai. Galiu ilgai klausytis tą patį per tą patį“, – dalinosi D.Gumauskas.
Visai neseniai pašnekovas lankėsi Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerte, kuriame buvo atliekamas Franzo P.Schuberto „Mirtis ir mergelė“. „Paskutiniu metu man patinka klasika“, – teigė.
Literatūra: R.Musilis, J.Saramago ir V.Pelevinas
Šiuo metu D.Gumauskas skaito Roberto Musilio „Žmogus be savybių“. „Perskaitęs šimtą puslapių nušveičiau ją, tačiau sutikau bičiulį, kuris pasiūlė ją paskaityti iš naujo, – sakė. – Su tuo menu yra labai keistai – paėmiau knygą iš naujo.“
„Tačiau vienas mėgstamiausių mano rašytojų yra José Saramago, o jeigu nesimiega ir norisi pasikelti nuotaiką, tai imu Viktorą Peleviną. Netgi tos knygos, kurias į miltus suvaro kritikai, man vis tiek labai patinka ir juokinga. Pavyzdžiui, vien niekur neversta V.Pelevino knyga „Лампа Мафусаила, или Крайняя битва чекистов с масонами“ visada prie mano lovos, jeigu kartais norėtųsi pakrizenti. Šiaip žmogui būdinga juoktis, net jeigu jis ir yra arba apsimeta rimtu“, – pasakojo jis.
Kinas: Ch.Nolanas, F.Fellini ir E.Scola
D.Gumauskas vėl prisiminė pavasarį vykusį karantiną, kurio metu žiūrėjo 1976 m. Italijoje pasirodžiusį filmą „Bjaurūs, purvini, pikti“ (rež. Ettore Scola). Dar jis paminėjo Federico Fellinio „Romą“.
„Žinoma, galiu pagirti visus festivalius Lietuvoje. Tačiau ten pamatytus patikusius filmus gali įvertinti tik po dešimties metų. O E.Scolą, F.Fellinį gali vertinti jau dabar, nes jie vis dar aktualūs“, – teigė menininkas.
Iš naujesnių filmų jam patinka Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“. „Šį režisierių šiaip labai mėgstu, nors šiuo metu net ir lietuviai kritikai valkioja jį su žemėmis. Tačiau jis man patinka dėl jo meilės kinui, technologijoms. O „Tarp žvaigždžių“ mėgstu dėl scenarijaus išbaigtumo, nes, mano galva, ten literatūra ir kinas labai susisieja“, – pasakojo.
Meno paroda: „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“
Iš meno parodų D.Gumauskas išskyrė liepos–spalio mėnesiais vykusią parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“.
„Pamatęs latvių menininko Vilhelmo Purvīčio tapybą pirmą kartą gyvenime nusprendžiau, kad visai namie norėčiau turėti kokį nors peizažą, – teigė jis. – prie jo grįžinėjau kelis kartus ir stovėdamas prie jo paveikslų meditavau.“
