Literatūra: išskyrė du knygų tipus
Pokalbio pradžioje D.Puslys išryškino, jog yra dvi knygų rūšys. Pirmajai kategorijai priklauso knygos, prie kurių norisi sugrįžti.
„Jau esu atsakęs į šį klausimą, tad dviračio neišradinėsiu. Tai yra Hanso Christiano Anderseno pasakos, į kurias atsiremia visa mano pasaulėžiūra. Jas analizuojant, nereikia papildomų pamokymų, tai tiesiog gražūs pasakojimai, įkūnijantys žmogiškumo reikšmę – kas yra moralė, atjauta, solidarumas, artimo meilė...“
Mano senelių nebėra, bet išliko knyga ir jų pavyzdys.
Anot jo, H.Ch.Anderseno pasakose mokoma, jog net ir sudėtingi išgyvenimai turi prasmę. „Jo kūryboje daug liūdesio, tačiau jis – giedras. Ten nebandoma bėgti nuo kančios.“
Kaip sakė D.Puslys, ši literatūra jam primena vaikystę. „Jas man sekdavo močiutė, o išmokus skaityti, tai buvo pirmoji knyga, kurią gavau dovanų. Vis dar turiu šį originalų egzempliorių su užrašu „Dabar pats išmokai ir tas pasakėles galėsi ir pasiskaityti“. Tai – lyg palydėjimas į kelią, kas yra faina, mat mano senelių nebėra, bet išliko knyga ir jų pavyzdys“, – prisiminė.
Jo teigimu, jis vis dar nori sugrįžti prie Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, Keno Kesey‘o „Skrydžio virš gegutės lizdo“, Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Miestelio romansas“, „Debesis, vardu Lietuva“. Pastaroji knyga D.Pusliui ypač brangi, nes ji „buvo vartai į žydų pasaulį“.
Antroji knygų rūšis – tai neseniai atrasta literatūra, apie kurią norisi kalbėti. „Iš neseniai išleistų rekomenduočiau danų rašytojo Kasparo Collingo Nielseno knygą „Europos pavasarį“, kuri kelia daug klausimų apie žmogaus ir gyvūnų skirtį, visuomenės poliarizaciją, technologijų pažangą. Distopijos, kurios vaizduoja nepageidautiną ateitį, yra perspėjimas ir kvietimas analizuoti tendencijas, kurias pražiopsome.“
D.Pusliui įspūdį paliko ir 1935 metais rašyta Jano Huizingos knyga „Rytdienos šešėliai“. Jo manymu, tai labai svarbi knyga, kurioje užfiksuotas nacių, fašistų įsigalėjimas bei demokratijos krizė.
Leidyklos „Odilė“ serija, nagrinėjanti neatrastus Vilniaus tekstus, D.Pusliui atrodo svarbus indėlis atminties plėtrai. Jis mini vieną šios serijos knygų – lenkų prozininko, scenaristo bei režisieriaus Tadeuszo Konwickio romaną „Raistai“. Nors čia pasakojama apie partizanų veikimą Vilniaus krašte pokariu, tai – viso labo kontekstas. Svarbiausia čia jauno žmogaus vidinė drama, teigė D.Puslys. „Manau, kad ši knyga nuostabi, nes ji suerzintų visų pusių radikalus“, – juokavo.
Kinas: „Patersonas“
Šį kartą D.Puslys norėtų rekomenduoti Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“, nes jame pasakojama apie „kasdienybės poeziją ir rutinos džiaugsmą“.
Kasdienybės poezija moko patirti džiaugsmą mažuose dalykuose.
„Jis kas rytą keliasi, eina vairuoti autobuso, per pertraukėlę užrašo eilėraštį. O šis ne apie didžius dalykus, o, pavyzdžiui, degtukų dėžutę, – sakė. – Šioje sutrikdytoje realybėje, kai įsikinkėme į kitą normalybę, šis filmas parodo dalykus, kurių asmeniškai ilgiuosi. Ilgiuosi kasrytinio susitikimo darbe, kavos gėrimo su kolegomis. Atrodo, jog šie dalykai nusibodę, bet būtent „Patersone“ užfiksuota kasdienybės poezija moko patirti džiaugsmą mažuose dalykuose.“
„Šiaip rekomenduoju visus J.Jarmuscho filmus“, – pridūrė.
Muzika: „Tai nostališkas dalykas“
„Jeigu literatūroje ieškau naujovių, tai muzika – nostalgiškas dalykas, – pradėjo D.Puslys. – Pavyzdžiui, jeigu einu į futbolo stadioną, tai įsijungiu tų pačių Panevėžio „Aukštaitijos“ stadione klausytų grupių kaip „Bad Blue Boys“, „Fancy“. Taip, tai yra atgyvenęs popsas, tačiau jis padeda pajusti atmosferą, primena startinio teisėjo švilpuko laukimą, bendrystę su žmonėmis, su kuriais, ko gero, nenorėčiau nieko bendro gyvenime turėti.“
Štai Antonello Venditti „Grazie Roma“ tyrėjui turi ypatingą reikšmę. „Laiku, kai negalima keliauti, aš ją įsijungiu ir ji primena mudviejų su žmona pirmąją kelionę į Romą.“
Tiesa, pastaruoju metu D.Pusliui brangiu albumu tapo grupės „The National“ albumas „Trouble Will Find Me“. Jis pasižymi ramybe, meditatyvumu, bet kartais prasiveržia ir aštresni akordai, pasakojo.
Jis taip pat itin dažnai įsijungia čekų kompozitoriaus Bedřicho Smetanos simfoninę poemą apie upę bei tėkmę „Vltavą“. „Visgi, jos nereikėtų suprasti, kaip kūrinį apie upę, – tikino. – Tai muzika apie veržlumą, gyvenimo vingius, džiaugsmą, jaunystę. Jaunystę ne kaip amžiaus kategoriją, o dvasios. Tu esi jaunas, kol tavo dvasia veržiasi, trokšta, kol ji nėra nurimusi, patenkinta. Fenomenalu, kad senu gali tapti vos sulaukęs 19-os, o būti jaunu, kad ir 90-ies.“
Režisierius: Oskaras Koršunovas
Pasirodo, kad D.Puslys – tikras teatro gerbėjas. Paklausus rekomendacijų, jis sakė: „Oj, atsimenu labai daug spektaklių!“
Kalbėtis pradėjome nuo Oskaro Koršunovo režisūros darbų. „Savo teatriniuose ieškojimuose jis man yra artima siela“, – teigė. Čia jis mini „Žuvėdrą“, „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džiuljetos istoriją“, „Kankinį“. „O štai Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“ pastatė ir Yana Ross, tad buvo labai įdomu palyginti jį su O.Koršunovo perspektyva. Nors kai kurių mano pažįstamų nuomonė skiriasi, labai rekomenduoju pamatyti abu pastatymus. Prieigų skirtingumas rodo žmogaus gebėjimą aktualizuoti kitus klausimus, kurti dialogą.“
Savo lauku D.Pusliui didelį įspūdį paliko Vytauto V.Landsbergio ,,Bunkeris" – istorija apie partizaną išdavusio žmogaus tragediją.
„Lietuvoje yra tiek gero teatro, kad viską pamatyti yra tikras iššūkis! – sakė. – Gailiuosi, kad nespėjau pamatyti Gintaro Varno „Natano išmintingojo“. Tai yra privaloma! Man labai įdomūs visi bandymai ieškoti naujų teatro formų, kad ir „Dreamland“, režisuotą Manto Jančausko.“
D.Puslys „be galo trokšta“ pamatyti M.Jančausko „Glaistą“.
Meno paroda: „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“
Kadangi šiuo metu karantinas apribojo galimybes lankytis parodose, tyrėjas pasakojo apie parodas, kurias norėtų pamatyti ateityje.
Neseniai Radvilų rūmuose buvo atidaryta paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. Ji sudaryta iš Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos. „Ji liudija laikmetį, tad man visuomet įdomu analizuoti, kaip tam tikri objektai atskleidžia epochą.“
Fotografija: A.Sutkus, A.Marozovas, T.Kazakevičius
Tačiau kol muziejai neveikia, D.Pusliui meninę terapiją atieka fotografijos knygos. „Aš esu didelis Antano Sutkaus gerbėjas, apie kurį net tekstą esu parašęs per pirmąjį karantiną. Kai trūksta susitikimų, A.Sutkaus humanistinė fotografija padeda išgyventi, nukreipti žvilgsnį nuo savęs.“
„Iš perėmusių A.Sutkaus dvasią aš labai žaviuosi Artūro Marozovo, Tado Kazakevičiaus darbais“, – sakė.
T.Kazakevičiaus ciklas „Tai, ko nebebus“ D.Pusliui stipriai įsiminė. „Jis keliauja po Lietuvos regionus ir fotografuoja žmones ir įvairius objektus, kalbančius ne tik apie save. Aš iki šiol pamenu senoviškų kaimo pašto dėžučių nuotraukų ciklą. Kai kurios truputį parūdijusios, kai kur užrašyti žmonių vardai ir pavardės. Štai žiūri į jas ir galvoji apie nykstančius kaimus, kur šie žmonės – emigravo, mirė, kas grįžta į paliktus namus? Kiekviena nuotrauka nėra tik akimirka. Tai istorija.“
A.Marozovo noras keliauti į paribius, kalbėtis su skirtingais žmonėmis, apie kuriuos turime įvairių stereotipų D.Pusliui stipriai imponuoja.
