Literatūra: Floriano Illieso „1913. Šimtmečio vasara“
A.Švedas pasakojo, kad frazė „mėgstamiausia knyga“ tarsi įpareigoja „asmeninę skaitymo istoriją laikyti įvykusia ir užbaigta“.
„O mano gyvenime mėgstamiausios knygos „nominacija“ skirtingu metu suteikiama vis kitoms knygoms, kurios nustebina, nes pasiūlo naują, netikėtą požiūrio į save ir pasaulį perspektyvą, sukrečia arba tyliai kažką pakeičia manyje, tuo pačiu ugdydamos atidumą, empatiją, vaizduotę“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, tokiomis knygomis savo laiku buvo Gabrielio García Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, Johno Fowleso „Prancūzų leitenanto moteris“, Patriko Ouředníko „Europeana“, Italo Calvino „Nematomi miestai“, Grahamo Swifto „Vandenų žemė“, Liu Cixin romanų ciklas „Žemės praeities atminimui“ (ir ypač pirmoji šio ciklo knyga „Trijų kūnų problema“).
Žvelgdamas į asmeninės bibliotekos lentynose esančias neskaitytas knygas, A.Švedas viliasi, kad šis sąrašas ateityje tikrai plėsis.
Knyga, kuri šiomis dienomis A.Švedui svarbi, yra Floriano Illieso „1913. Šimtmečio vasara“.
„Joje aš randu metodą, kaip pasakoti istorijas ir, vadovaujantis „chaoso teorija“ sujungti į skaidrią visumą, atrodytų, visiškai nieko bendro tarpusavyje neturinčius dalykus, tuo pačiu atskleidžiant istorijos, kurios gijos driekiasi laike ir erdvėje begalybės link, grožį“, – teigė jis.
Kinas: Carloso Reygado „Tyli šviesa“
„Kalbėdamas apie knygas minėjau, jog tokia atranka yra pernelyg žiauri. Tačiau tebūnie...“ – sakė istorikas, teigdamas, jog mėgstamiausias jo filmas – Carloso Reygado „Tyli šviesa“.
Kaip teigė A.Švedas, šis 2007 metais sukurtas filmas pasakoja apie Johano ir Esteros, priklausančių religinei menonitų bendruomenei, šeimą. Vieną dieną Johanas įsimylį kitą moterį vardu Marianna, tačiau jis tuo pat metu tebejaučia švelnius jausmus savo žmonai ir nori su ja būti sąžiningas. C.Reygadas, dirbdamas su neprofesionaliais aktoriais, sukūrė lėtą ir labai subtilų pasakojimą apie tikinčius, mylinčius, klystančius, kenčiančius ir tuo pat metu sugebančius išsaugoti savo širdyse šviesą žmones.
Spektaklis: Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“
Vilniaus mažajame teatre režisieriaus Rimo Tumino sukurtas spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, A.Švedo pasakojimu, yra vienas įsimintiniausių jo matytų teatro kūrinių.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ yra sukurtas rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais.
„Nors šis spektaklis jau seniai tapo istorija, tačiau man Šmulės Senderio (aktorius Vytautas Grigolis), Avnerio Rozentalio (aktorius Gediminas Girdvainis) ir Chloinės-Genecho (aktorius Vytautas Šapranauskas), keliaujančių Amžinybės link, balsai vis dar skamba pasakodami savo liūdnas ir graudžiai juokingas istorijas“, – sakė istorikas.
Muzikos kūrinys: Keith Jarett „The Köln Concert“
A.Švedą formavo XX a. 10 dešimtmečio muzika ir grupių „Suede“, „R.E.M.“, „U2“, „Radiohead“ anuomet įrašinėti albumai. Tačiau minint „viso labo vieną muzikos kūrinį“, jis išryškina Keitho Jaretto „The Köln Concert“ – tai improvizacijos pianinu, įrašytos 1975 metų sausio 24 dieną. Istorikui ypač patinka pirmoji albumo dalis.
„The Köln Concert“ A.Švedui padovanojo vienas bičiulis: „Parsinešiau namo kompaktinį diską, įdėjau į grotuvą ir... pasaulis virto pianino muzikos garsais. Klausiausi šio albumo jausdamasis taip, lyg man buvo padovanota galimybė prisiliesti prie iki tol nepatirtų dalykų, atrodytų, egzistuojančių kitoje realybėje.“
Paroda: Marinos Abramović retrospektyva
Vieną didžiausių įspūdžių A.Švedui paliko 2019 m. kovo–rugpjūčio mėnesiais Torunėje surengta retrospektyvinė, Marinos Abramović kūrybą išsamiai pristatanti paroda „Do Czysta“ / „The Cleaner“.
A.Švedo žodžiais, „vaikščiodamas po šią parodą galvojau apie vieno žmogaus galimybes perkurti bei perrašyti savo ir kartu savosios epochos meno istoriją“.
