Savaitgalio įkvėpimai: kritikė J.Čerškutė – apie A.McQueeną ir spektaklio „(A)pollonia“ finalinę dainą

15min klausia meno ir kultūros žmonių, kokie filmai, knygos, muzika ir kita kūryba įkvepia juos šiomis dienomis. Šį kartą savo mėgstama kūryba dalijasi literatūrologė ir kritikė Jūratė Čerškutė.
Jūratė Čerškutė
Jūratė Čerškutė / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Literatūra: išryškino laukiamiausias knygas

„Kaip literatūros kritikė ir tyrėja, niekaip negaliu atsakyti į šitą klausimą. Vargu, ar pavyktų net dešimtuką mėgstamiausiųjų sudaryti, nes sulig kiekviena nauja perskaityta knyga, skirtingu laipsniu persikalibruoja visa (per)skaitymo sistema ir atmintyje glūdinti biblioteka. Tad išvardysiu tas, kurios pastaruoju metu labiausiai įsiminė ar ilsino nuo privalomų skaitinių ir visų literatūrinių tendencijų“, – pasakojo J.Čerškutė.

„Pirmiausia minėčiau grožio ir vaizduotės tekstą – paskutinėmis 2020-ųjų dienomis skaitytą Mathiaso Énardo romaną „Tell Them of Battles, Kings, and Elephants“. Andrejaus Bitovo romanas „Simetrijos mokytojas“ — pavyzdinis literatūrinio postmodernizmo šėlas, metaromanas, atstatantis normalų literatūrinės širdies ritmą. Nuolat grįžtu prie naujausios Hélène Cixous knygos „We Defy Augury“ ir pastaruoju metu vėl skaitau J.Hillis Miller „On literature“.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Šiuo metu J.Čerškutė pradėjo skaityti naujausią George'o Saunderso knygą „A Swim in a Pond in the Rain: In Which Four Russians Give a Master Class on Writing, Reading, and Life“. Ji taip pat laukia vasario 17 dienos, „kada į iBooks įkris Marios Stepanovos „In Memory of Memory“, o štai trečiadienį ji įsigijo danų rašytojos Tove Ditlevsen memuarus, vadinamąją „Kopenhagos trilogiją“ .

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Iš lietuviškai pasirodysiančių knygų ji laukia Leïlos Slimani, Julios Kerninon, Jenny Offill romanų vertimų, o labiausiai – Leonoros Carrington „Klausymo ragelio“.

„Iš poezijos minėčiau retai knygomis benutinkančius vertimus – Czesławo Miłoszo magnum opus „Poetinis traktatas su mano komentarais“, kurį iš lenkų k. vertė Tomas Venclova. Ir netrukus pasirodysiančią irgi Venclovos verstą Josifo Brodskio rinktinę „14 eilėraščių“ (abi šios poezijos knygos dvikalbės – originalo ir lietuvių kalbomis, jas išleido leidykla „Apostrofa“). Ir kai jau visai visos knygos atsibosta, einu skaityti olfaktorinei kultūrai ir menui skirto žurnalo NEZ – kvepalų aprašymai neretai kupini nesuplanuotos poezijos“, – pasakojo.

Vida Press nuotr./Czeslawas Miloszas
Vida Press nuotr./Czeslawas Miloszas

Teatras: nuo O.Koršunovo iki K.Warlikowskio

„Man, gimusiai ir augusiai Panevėžyje, gerąja ir blogąja prasmėmis persmelktame ir kankinamame Juozo Miltinio palikimo, neužmirštami yra mokyklos ir studijų metais matyti Oskaro Koršunovo teatro spektakliai, pavyzdžiui, Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“, Sofoklio „Oidipas karalius“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Tai buvo įrodymas, kad gali būti ir kitoks teatras“, – pradėjo.

Kaip sakė J.Čerškutė, kitokią teatro perspektyvą jai atskleidė Aidas Giniotis. Pradedant 2001 metais Klaipėdos dramos teatre pagal Ž.B.Moljero komediją „Žoržas Dandenas“ režisuotu spektakliu „Ožys“. „Tokios dekonstrukcijos teatre dar nebuvau mačiusi“, – sakė.

Jos nuomone, A.Giniotis – geriausias commedia dell'arte režisierius Lietuvoje. Ji taip pat išrykino spektaklius pagal Carlo Gozzi pjeses – „Karalių Elnią“, ir postmodernistinis siutas Keistuolių teatro spektaklyje „Juokdario mirtis, arba Kas nužudė Šekspyrą“.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Aidas Giniotis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Aidas Giniotis

„Atsitraukus nuo gimtojo teatro ir prisiminus viską, ką mačiau teatro festivalyje „Sirenos“, neabejotinai pirmiausia miniu Romeo Castellucio „Tragedia Engogonidia. IV epizodas. Briuselis“ – pirmąkart gyvenime patyriau tokį siaubą teatre ir išgyvenau vadovėliuose aprašytąjį katarsį. Po jo net nepajutau, kaip per lietų ėmiau ir pėstute parėjau namo. Tie beveik 8 kilometrai ištirpo, it vienu žingsniu.

Iš tų pačių 2007 metų „Sirenų“ programos įsiminė Jano Fabre ir „Rekviem metamorfozei“ – vystančių gėlių kvapais įsismelkiančios mišios mirusiesiems ir neįmanomai metaforiškas skintų gėlių spektaklis scenoje. Įdomu, ar dar sklando legendos apie spektaklyje naudotų gėlių skaičių? Kažkas juokavo, kad Konarskio gėlių turgelis su savo žiedais tyliai verkia kamputyje...

Stephan Vanfleteren nuotr./Jan Fabre
Stephan Vanfleteren nuotr./Jan Fabre

Iš socialinio teatro labiausiai įsiminė 2010 metais „Sirenose“ rodytas estų teatro NO99 ir režisieriaus Tiito Ojasoo spektaklis „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“ ir 2005 metais rodytas vengrų režisieriaus Árpád Schilling ir jo Krétakör teatro „BLACKland“, – pasakojo.

„Pastaruosius kelerius metus esu atitrūkusi nuo lietuviškojo teatro, tad vienintelis režisierius, kurio darbus gyvendama Varšuvoje pakankamai įdėmiai sekiau, yra Krzysztofas Warlikowskis. Iš visų matytų jo spektaklių, įsiminę šie – neabejotinai geriausias, jo įkurto Nowy teatr manifestas – „(A)pollonia“ ir „Prancūzai“ pagal Marcelį Proustą.“

Tiesa, K.Warlikowskis pelnė „Auksinį liūtą“ 2021-ųjų Venecijos teatro bienalėje.

Ene Liis Semper nuotr./Spektaklis „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“
Ene Liis Semper nuotr./Spektaklis „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“

Filmai ir jų režisieriai

Literatūros kritikė taip pat išskyrė įsimintiniausius filmus ir režisierius:

„Ingmaras Bergmanas „Riksmai ir šnabždesiai“ – dėl intensyvios raudonos ir tylaus siaubo, lendančio į kūną, „Fani ir Aleksandras“ – dėl nostalgiškų Kalėdų, kurias visi sapnuojame, ir vėliau rodomos kontrastingos ir nepakeliamos žmogiškosios demonystės.

VIDEO: Cries & Whispers (1972) ORIGINAL TRAILER [HD 1080p]

Sally Potter „Orlando“ – dėl Virginios Woolf ir Tildos Swinton, meistriškai persikūnijančios ir keliaujančios per laikmečius. Ar dar reikia ką pridurti?

VIDEO: Orlando (1992) Theatrical Trailer

Takeshi Kitano „Lėlės“ – dėl raudono siūlo, supainiojančio mylimus, ir vedančio per gyvenimą, ir peizažus.

Christoffer Boe „Reconstruction“ – naratyvų persipynimai ekrane ir nuostabus danų aktoriaus Nikolaj Lie Kaas vaidmuo. Apskritai, puse akies visada seku skandinavų kiną, nes jį žiūrėdama labai dažnai jaučiuosi namie.

VIDEO: Reconstruction (Christoffer Boe, 2003) / Klondike, ...That I Walked

Luca Guaadagnino „Io sono l'amore / I am love“ – nes Luca Guadagnino estetika, Johno Adamso muzika, Villa Necchi Campiglio – autentiškas art deco namas Milane, nes Tilda Swinton, perlai ir ta krevečių valgymo scena. Prie šio filmo visada grįžtu, kai reikia efektingai gydančio ir gyvenimo rūpesčius nušveičiančio grožio ir estetikos.

VIDEO: I Am Love (2009) Official Trailer #1 - Tilda Swinton Movie HD

Ir, žinoma, Federico Fellini „8½“ – nes meilė. Sapnai ir nuovargis. Nes kadaise ir aš turėjau tokius akinius kaip Anouk Aimée vaidinama režisieriaus žmona.“

VIDEO: Federico Fellini - 8 1/2 (New Trailer) - In UK cinemas 1 May 2015 | BFI Release

Muzika: nuo komplikuotų santykių iki Mogwai etapo

„Su muzika mano santykiai komplikuoti – rašydama ir skaitydama, o tai veikiu beveik visada, negaliu klausytis. Išeiti į pasivaikščiojimus su ausinėmis vengiu dėl saugumo – niekada neišgirsi iš pasalų išlendančio dviratininko, iš nugaros atlekiančio paspirtuko ar kitų saugų judėjimų užtikrinančių garsų.

Bet jeigu jau nutariu vakare po darbų ko nors pasiklausyti, tai pastaruoju metu grįžtu prie The Monty Alexander Trio „LIVE! At The Montreux Festival 1976“. Vienas geriausių koncertinių džiazo įrašų. Visada kaip širdies lašai suveikia Bill Evans. Buvo laikai, kai be pertraukų klausydavau Amon Tobin (ypač „Rhino Jockey“), Aphex Twin, buvo Mogwai etapas. O dabar sykiais nostalgijoms paglostyti klausausi Laurie Anderson „Bright Red“, ypač dainos „In Our Sleep“.

Tiesa, kai nebelieka įkvėpimo J.Čerškutė mėgsta klausytis spektaklio „(A)pollonia“ finalinę dainą.

VIDEO: aPollonia Renate Jett Pain
VIDEO: In Our Sleep
VIDEO: The Monty Alexander Trio - Live at Montreux Festival FULL ALBUM {HQ Vinyl Rip}[33RPM]

Dizaineris: A.McQueenas

„Alexanderis McQueenas, nes tokios vaizduotės kūrėjo mados pasaulis seniai nematė ir, ko gero, dar ilgai nematys. Tragiškas likimas, bet neužmirštami kūriniai. Nes jo paskutinioji kolekcija, 2010 metų rudens–žiemos, po jo mirties pavadinta „Angelais ir demonais“, kupina juodos, raudonos ir aukso spalvų, persmelkta viduramžių poetikos, yra širdies žemėlapis, ne kitaip. Visada po ranka turiu Claire Wilcox sudarytą albumą „Alexander Mcqueen“.

Garsioji prieš dešimtmetį Niujorko Metropoliteno muziejuje buvusi McQueeno paroda „Savage Beauty“ į mano akiratį atvedė kuratorių Andrew Boltoną, atsakingą už kasmetines The MET mados parodas. Esu visiška Boltono gerbėja, galėčiau klausytis ir klausytis – ir jo puikios British English, ir pasakojimų, kaip gimsta viena ar kita paroda. Gaila, kad Boltono nėra socialiniuose tinkluose – vienas tų retų, kurį širdingai norėčiau sekti.“

VIDEO: Alexander McQueen: Savage Beauty - Gallery Views 2011

Tapyba: M.T.Rožanskaitė ir K.Dereškevičiaus

„A, ir visai niekas nepaklausė apie vizualųjį meną – kartais sapnuoju, kad turiu vieną kitą Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslą (ypač tą, 2018 m. pavasarį NDG parodoje „Tyliosios kolekcijos“ pamatytą su mano raide ir mano metų) ir Kosto Dereškevičiaus tapybos darbą“, – pridūrė J.Čerškutė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų