Teatras | Nuo O.Koršunovo iki U.Bartoševičiūtės
„Iki šiol man turbūt mieliausi spektakliai yra ankstyvieji Oskaro Koršunovo darbai – „Senė“, „Ten būti čia“, „Vasarvidžio nakies sapnas“. Ko gero, kiekviena karta turi „savo“ spektaklius, paprastai iš savo jaunystės, kai nauji dalykai darė didžiulį įspūdį, o paskui visa kita jau atrodo kažkaip arba per daug, arba per mažai, na kažkaip vis ne taip. Tiesa, „Vasarvidžio nakties sapną“ mačiau visai neseniai. Be to, tai buvo labai gerai.
Dar vienas toks pavyzdys – Eimunto Nekrošiaus roko opera „Meilė ir Mirtis Veronoje“ – jaunystėje mačiau jį keliolika kartų, tai buvo nauja fantastiška patirtis dar sovietmečiu, todėl ir nepamirštama“, – pasakojo P.Pukytė.
„O kalbat apie pastaruosius metus, labai didelį įspūdį padarė Philipo Glasso operos „Achnatenas“ pastatymas Anglijos nacionalinėje operoje Londone. Pastatymo vizualumas ir lėtumas, atlikimo abstraktumas ir „monotoniškas“ kartojimasis tiesiog užbūrė. Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės „Saulė ir jūra (Marina)“ buvo tikrai labai geras operos performansas.
Iš šių metų spektaklių Lietuvoje man labai patiko Uršulės Bartoševičiūtės „Sprendžiant Hedą“ – pandemijos metu nuotoliniu būdu rodytas puikiai nufilmuotas spektaklis. Tiek teatro mene, tiek mene apskritai man įdomu intertekstualumas, perdirbimas, iš naujo kitaip traktuojami žinomi dalykai. Turbūt dėl to, kad ir pati taip dirbu. Kas dar svarbu? Rimtumas ir nerimtumas „viename“. Jie kaip jinis ir janis – negali ir neturi būti vienas be kito“, – sakė ji.
Kinas | „Fata Morgana“
Kaip mėgstamiasią savo filmą P.Pukytė įvardijo Wernerio Herzogo „Fata Morgana“:
„Tai sunkiai nusakomo žanro filmas – dokumentikos, videomeno, vizualinės poezijos ir absurdo teatro simbiozė. Daug kas pasakytų „keistas“, o man – gražus ir žiaurus, juokingas ir liūdnas. Poetiškas. Užburiantis. Filmas prasideda miglotai nufilmuotu lėktuvo nusileidimu. Paskui nusileidžia dar vienas lėktuvas. Ir dar vienas, ir dar vienas. Tiesiog leidžiasi ir leidžiasi lėktuvai.
Pats Herzogas apie šį filmą yra sakęs, kad jei žiūrovo iškart neatstumia tokia filmo pradžia, vadinasi, filmas skirtas jam. Mane šis filmas sužavėjo nuo pat šios keistos pradžios, taip pat dar daugybe aspektų, mačiau jį daug kartų ir galėčiau žiūrėti vėl. Jis atliepia mano pačios kūrybos principus, nuotaiką, galbūt todėl man taip patinka.“
Literatūra | Nuo J.L.Borgeso iki S.Becketto
„Vienos knygos niekaip neišsirinkčiau“, – teigė menininkė.
„Man patinka šie rašytojai: J.L.Borgesas, D.Charmsas, K.Prudkovas. Labiau galėčiau minėti ne knygas, o atskirus literatūros kūrinius. Pavyzdžiui, R.M.Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Arba S.Becketto „Belaukiant Godo“ (ir kitos absurdo pjesės).
Romanų neskaitau – nemėgstu ilgų aprašymų, pasakojimų ir išvedžiojimų, neturiu nei laiko, nei kantrybės storoms knygoms. Mėgstu lakoniškus, koncentruotus, konceptualius literatūrinius tekstus. Tai, kas netelpa į žanrų rėmus. Dėl to mėgstu ir čia išvardintus rašytojus. Dėl to ir pati taip rašau“, – tikino ji.
Parodos | Nuo L.Tuymanso iki J.Šarapovos
„Per pastaruosius porą metų (daugiau nei metai juk iškrito dėl pandemijos) labiausiai įsiminė didžiulė mano mėgstamo tapytojo Luco Tuymanso paroda, vykusi 2019 m. Venecijoje. Tai menininkas, nuostabiai derinantis vizualumą ir konceptualumą.
Bet ne ką mažiau įsiminė ir 2020 m. neįvykusi mano mėgstamo tapytojo Philipo Gustono paroda Tate Modern galerijoje Londone. Taip, įsiminė būtent dėl to, jog ji neįvyko. Paroda buvo atšaukta dėl keleto kūrinių neva įžeidžiančio (tiksliau, galinčio ką nors įžeisti) turinio, nors iš tiesų šio menininko intencijos yra priešingos – savo kūryba jis išjuokia, kritikuoja, šaržuoja, jo nereikia suprasti tiesmukai. Labai gaila, kad tokia įtakinga galerija pasidavė tam tikrų grupių spaudimui – klasikinis ir labai liūdnas cancel culture pavyzdys“, – pasakojo P.Pukytė.
„Paprastai labiausiai visiems įsimena didžiausios, garsiausios tarptautinės parodos, vien jau dėl to, kad jos didelės ir garsios, bet jose esančius atskirus kūrinius prisiminti sunkiau, tiesiog ten visko būna per daug. Bet aš noriu paminėti man labiausiai įsiminusią parodą Lietuvoje – tai 2019 m. parodų erdvėje Kreatoriumas (tai toks industrinis rūsys) vykusi menininkės Jurgos Šarapovos paroda. Galima sakyti, kad ten irgi visko buvo baisiai „per daug“, tačiau tai ir buvo šios parodos užmanymas, be to, išties labai sėkmingas.
Šarapova „paėmė“ tą rūsį savo tapyba ant įvairių daiktų (įskaitant sardinių konservų dėžutes), piešiniais (taip pat ir ant knygų bei įvairiausių dokumentų), minkštomis skulptūromis ir objektais, taip pat savo žodiniais vokaliniais kūriniais – ir visa tai susijungė į fantastišką, beprotišką, gražią, tragišką, farsišką visatą. Tai yra kūriniai, kuriuos aš norėčiau kurti, bet nekuriu. Keistas dalykas – Jurga sako, kad tai yra kūriniai, kurių ji nenori kurti, bet kuria“, – tęsė ji.
Muzikos kūrinys | „Wild Is The Wind“
P.Pukytei labiausiai patinka Davido Bowie daina „Wild Is The Wind“.
„Idėjiškai gal ir neteisingas kūrinys, bet labai jau gražus“, – argumentavo ji.
