Literatūra | Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988–1992
L.Jablonskienė norėjo atkreipti dėmesį į semiotikos puoselėtojo Algirdo Juliaus Greimo bei dailininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kašubos) privatų susirašinėjimą, sugulusį į knygą.
„Tai knyga, kurią prieš kelioliką metų išleido „Baltos lankos“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad knyga į jos rankas pakliuvo „su nuotykiais“.
„Pirma – į šiuos laiškus mano dėmesį atkreipė Niujorke gyvenanti kolegė Sandra Skurvida. Mes kartu diskutavome, ar nebūtų įdomu Venecijos bienalėje Lietuvos paviljone pristatyti parodą, kurioje į vieną visumą sujungiama A.Kašubienės eksperimentinė meninė praktika ir A.Greimo semiotinės idėjos“, – teigė.
Puoliau jos ieškoti bibliotekose, skambinau į leidyklą, pasakojo L.Jablonskienė. „Nuskuodusi į „Baltų lankų“ knygyną, nusipirkau patį paskutinį egzempliorių. Čiupau ir perskaičiau ją“, – dalijosi prisiminimais.
Pasak menotyrininkės, tai dviejų žmonių, kurie vienas kitą pažinojo jaunystėje iki laiko, kada turėjo palikti Lietuvą, dialogas. Vėliau jie pasitraukė į skirtingas šalis – A.J.Greimas gyveno Prancūzijoje, o A.Kašubienė JAV.
„Po keliasdešimties metų jie savo pažintį atgaivino ir pradėjo šiltą, bičiulišką susirašinėjimą privačiais ir darbiniais klausimais, prisimenant dabartį ir praeitį, – pasakojo ji. – Mano dėmesį ypač atkreipė kalbos, kaip susikalbėjimo instrumento, problema. Nors jie ir pradėjo savo susirašinėjimą lietuviškai, tuo metu jau gyveno ir mąstė kitoje kalbinėje kultūroje – J.Greimas savo semiotikos teoriją kūrė prancūziškai. O A.Kašubienė su ja įkvėpusiais meno ir technologijų judėjimo menininkais, įgyvendinti projektus viešosiose Niujorko erdvėse padėjusiais kolegomis bendravo angliškai.“
Kaip teigė L.Jablonskienė, lietuvių kalba rašytuose laiškuose jaučiamas savotiškas bandymas kovoti su kalba, įtraukiant į ją kitose kalbose besiformuojančius konceptus:
„Kartais atrodė, kad ginčo žiežirbos kildavo ne dėl nuomonių, bet kalbinių perspektyvų skirtingumo. Gal tai ir skamba sudėtingai, tačiau šiandien gyvename daugiakalbystėje, tad susikalbėjimo klausimas tampa ne tik techniniu, bet ir filosofiniu klausimu.“
L.Jablonskienė pridūrė – paskutinis knygos egzempliorius šiuo metu eksponuojamas NDG veikiančioje parodoje „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“.
Meno paroda | „Documenta“ ir skulptūrų projektas Miunsteryje
„Dailės parodos yra mano tiesioginė profesija, tad įvardinti vieną atskirą parodą – sunkiausias darbas. Čia galėčiau prisipažinti, kad vertinu dideles pasaulines parodas“, – 15min pasakojo L.Jablonskienė.
„Norėčiau atkreipti mėgstančiųjų keliauti dėmesį ne tik į Venecijos bienalę, bet ir į kitas didžiąsias parodas, išryškinančias aktualias idėjas, kurios svarbios ne tik šiuolaikinio meno, bet ir šiuolaikinio mąstymo aprėptyje. Vienas tokių įvykių yra „Documenta“, organizuojamas kas penkerius metus Kaselyje, Vokietijoje. Įprastai ją kuruoja rimčiausi, giliausiai mąstantys pasaulio kuratoriai. Joje man yra tekę susidurti su ne vienu šiuolaikiniu meno kūriniu, kuris vizualiai ir intelektualiai provokavo, vertė galvoti ne tik apie dailę, bet ir apie gyvenimą apskritai.
Antrasis pasaulinis projektas, kurį visada rekomenduočiau besidomintiems šiuolaikiniu menu, yra šiuolaikinių skulptūrų projektas Miunsteryje. Į jį ir pati visada vykstu. Tokio tipo renginys yra labai retas, organizuojamas tik kas dešimt metų. O paskutinysis vyko prieš penketą metų.
Tai paroda, išdėstyta visame mieste. Ji kelia klausimus apie tai, kam reikalinga ir ką reiškia skulptūra tam tikroje erdvėje, kaip ji komunikuoja su vietiniais žmonėmis, keliautojais. Man atrodo, kad mums tai ypač aktualu dėl iki šiol besitęsiančio negebėjimo susitarti dėl paminklų formos ir idėjinio pamato.“
15min teirovosi, kodėl šie projektai organizuojami taip retai. „Tai parodos, kurios yra ilgo ir gilaus mąstymo rezultatas, o ne „madingų“ kūrinių surinktukas, – atsakė ji, – įprastai jos rengiamos galvojant apie tam tikru metu kylančias visuomenės ir kultūros problemas. O analizei reikia laiko.“
Eksponatas | Itin retos Holokausto aukų nuotraukos
Prieš keletą metų L.Jablonskienė lankėsi Varšuvoje esančiame Lenkijos žydų istorijos muziejuje „POLIN“.
„Kartais manęs paklausia, ar esu kokiame nors muziejuje mačiusi ką nors, kas mane iš tiesų nustebino. Ne paslaptis, kad į parodą atėjęs muziejininkas apžiūri ne tik eksponatus, bet ir apšvietimo įrangą, vitrinas, vaizdo ir garso aparatūrą, o „POLIN“ tikrai išsiskiria originaliu, įtraukiu eksponavimu – teigė ji. – Tačiau šio muziejaus ekspozicijoje mane ypač sudomino ir sutrikdė vienas kambarėlis, kuriame buvo eksponuojamos dvi ar trys nedidelės nuotraukėlės... Jų autoriai – patys žydai, kalėję koncentracijos stovyklose. Viskas, ką mes įprastai žinome apie Holokaustą, yra nufotografuota, nufilmuota nacių arba juos nugalėjusiųjų. Taigi šią istoriją mes dažniausiai matome iš budelio ir išlaisvintojo perspektyvos.
Ši mintis mane aplankė, kai pamačiau nuotraukėles, kurios buvo fotografuotos slapta, kažkur iš užančio, rizikuojant, bet bandant užfiksuoti bent kažkokį vaizdą aukos akimis. Ar tai būtų kaminas, ar tik dangaus perspektyva. Šie vaizdai tikrąja to žodžio prasme mane sukrėtė.“
Kinas | „I Had Nowhere to Go“
„Šį rudenį NDG planuojame surengti didelę tarptautinę parodą apie Jono Meko kūrybą Niujorko meninės, ypač kino, kultūros kontekste. Todėl negaliu neprisiminti prieš keletą metų savo patirto susidūrimo su filmu „I Had Nowhere to Go“, kurį sukūrė šiuolaikinis škotų menininkas Douglasas Gordonas“, – teigė menotyrininkė.
Tai filmas, paremtas J.Meko dienoraščių knyga tokiu pačiu pavadinimu, į lietuvių kalbą išverstu „Žmogus be vietos“.
D.Gordono filmas buvo rodomas „Pasakoje“ festivalio „Kino pavasaris“ programoje. „Pamenu, kad labai lijo lietus, ir aš gerokai peršlapusi su varvančiu lietsargiu atskuodžiau į kino teatrą“, – prisiminė pašnekovė.
„Kino salė buvo nedidelė, todėl pasiskirstėme tikrai erdviai. Negaliu pasakyti, ar filmą mes žiūrėjome, ar klausėmės, ar jį jautėme. Nes D.Gordonas sukūrė kiną, kuriame J.Meko pasakojimas nesutampa su vaizdu. Vaizdai ir garsai, ne tik ekrane, bet ir už kino salės šniokščiančio lietaus, veikiau kūrė aliuziją į tam tikras vidines J.Meko ir jo brolio Adolfo Meko patirtis. Šiandien esame įpratę prie siužetinių pasakojimų, kuriais mus užpila televizija, internetas ir visų mėgiami serialai. Šiame filme toks pasakojimas buvo tarsi išsprogdintas ir skatinantis aštresnius pojūčius: ausimi gaudyti garsus ir pasakojimą balsu, akimi sekti spalvą ir tik poetiškai susijusius vaizdus.
Tai buvo visiškai neįprasta kino patirtis, tačiau turiu prisipažinti – pasibaigus filmui, buvau vienintelis salėje likęs žiūrovas.“
Teatras | „Ten būti čia“
„Neseniai atkreipiau dėmesį, kad Oskaro Koršunovo teatras reklamavo galimybę pažiūrėti vieną pačių pirmųjų jo režisuotų spektaklių „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso pjesę. Kadangi tai dešimtojo dešimtmečio pradžios spektaklis, jis buvo vienas iš pirmųjų padariusių įspūdį dėl savo laikmečio kalbos.
Anuomet griuvo senosios sovietinės struktūros – organizacinės, vertybinės ir meninės. „Ten būti čia“, „Senė“ buvo tie spektakliai, kurie taip pat nepasakojo istorijų apie griūtį ar virsmus, o garsiai ir išlaisvinančiai kvatojosi“, – rekomendavo L.Jablonskienė.
