Literatūra: Adrienne Rich „On Lies, Secrets, and Silence“
Anot L.Kreivytės, amerikiečių poetės knyga „Apie melą, paslaptis ir tylą“ (angl. „On Lies, Secrets, and Silence: Selected Prose, 1966–1978“) yra gili įvairiausių reiškinių analizė.
Interviu menotyrininkė išskyrė įsiminusius tekstus – nuo vieno apie poetę Emily Dickinson, kurio pavadinimas „Vezuvijus namuose“ (liet. „Vesuvius at Home“) jai paliko didelį įspūdį, iki teksto apie poetę Anne Sexton ir kuriančios moters padėtį.
Neturėtume savęs nurašyti ir vertinti savo darbą kaip nepakankamai rimtą.
„Ji išskiria keturis svarbius aspektus. Pirma, neturėtume savęs nurašyti ir vertinti savo darbą kaip nepakankamai rimtą, galvojant, kad kitų poreikiai svarbesni už mūsų. Neturėtume būti nedraugiškos su kitomis moterimis ir jų nepalaikyti. Taip pat reikėtų apsvarstyti, kada tinkamas laikas įsijausti į kitą žmogų, o kada pagalvoti apie save. Kaip pavyzdį ji pateikia vieną prievartos atvejį – štai, moterį išprievartavo, o prievartautojo imama gailėti, mąstyti, ką jis blogo yra išgyvenęs. Ketvirta, įvairios priklausomybės nuo svaigalų iki autoriteto palaiminimo [varžo laisvę]“, – pasakojo L.Kreivytė.
Galiausiai kalbėjome apie esė, kuri ir suteikė rinkiniui pavadinimą – „Apie melą, paslaptis ir tylą“. Joje rašoma, jog meluojame ne tik sakydamos tiesą, bet ir kažko nesakydamos: „Taip griauname ne tik kito žmogaus gyvenimą, bet ir savo, nes melas iš principo sugriauna santykius.“
Kinas: „Liepsnojančios moters portretas“ (rež. Céline Sciamma)
Neseniai „Kino pavasaryje“ rodytą „Liepsnojančios moters portretą“, režisuotą Céline Sciamma, L.Kreivytė vadina nuostabiu filmu apie dviejų moterų meilę bei kuriančią ir dirbančią moterį.
Kaip teigė pašnekovė, „jis iš tikrųjų sukurtas kaip programinis filmas, kuriame įtaigiai dekonstruojamas vyriškas žvilgsnis ir bandoma sukurti konfliktu nepagrįstą pasakojimą. O dramatinė įtampa kuriama per mikrojudesius.“
Jos nuomone, žiūrovams nepasisekė, kad „Liepsnojančios moters portreto“ negalėjome pasižiūrėti kino teatre, nes jis ne tik tapybiškas ir gražus vizualiai, bet ir sukurtas pagal precizišką scenarijų. L.Kreivytė pateikia pavyzdį iš interviu su režisiere. Anot C.Sciamma, viename filmo kadre turėjo būti 5, bet ne 6 žingsniai, mat tai keičia ritmą. Pasirodo, kad filme svarbus ir kvėpavimas – kai kurios scenos turėjo baigtis įkvėpimu, o ne iškvėpimu.
Kai kurios scenos turėjo baigtis įkvėpimu, o ne iškvėpimu.
„Jeigu neturi galimybės stebėti šių mikrojudėsių, negali daug ko pastebėti. Pavyzdžiui, pusę filmo aktorės nesišypso ir jos nesistengia būti gražesnės, malonesnės. Jame nėra muzikos, o tik tikrieji garsai, kurie ir buvo XVIII a.“, – sakė L.Kreivytė.
Muzika: Onutės Narbutaitės daina „Vasara“
L.Kreivytei patinka daina, kurią įprastai mėgsta dainuoti ir moterų chorai. Tai Onutės Narbutaitės „Vasara“.
Pašnekovė išskiria kūrinio polifoniškumą, čirškiančios pievos gaudesio įspūdį bei poeto Sigito Gedos žodžius.
„Tai vasaros svaigulys. Jis, beje, susisiejo su tuo, ką išgirdome „Liepsnojančios moters portrete“, kuriame yra dainuojančių moterų scena. Skirtingų balsų audinys pasidaro toks stiprus ir supranti, koks nepakartojamas instrumentas yra žmogaus kūnas.“
Spektaklis: opera-performansas Saulė ir jūra (Marina)
„Šiais laikais net nepatogu sakyti, bet kodėl nepasidžiaugus „Saule ir Jūra (Marina)?“ – į klausimą, koks jos mėgstamiausias spektaklis, atsakė L.Kreivytė.
Tai geras pavyzdys, parodantis, kaip galima patrigubinti kūrinio galią ir įtaigą.
„Čia man imponuoja trijų savitų kūrėjų (Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės) bendradarbiavimas. Tai geras pavyzdys, parodantis, kaip galima patrigubinti kūrinio galią ir įtaigą. Nors jis visaip kaip išgarsintas, tai nepompastiškas, jautrus ir netgi su humoru [padarytas kūrinys]. Pasaulio pabaiga iš viršaus nužvelgiama su švelniu liūdesiu <...>. Jis toks, kokie dideli meno kūriniai ir būna – pralenkiantys laiką“, – teigė L.Kreivytė.
