Literatūra: Alesio Razanavo versetų knyga „Krikšto motinos dovana”
Poetė pasakoja, kad šiuo metu jai „visai nesinori skaityti jokio „ilgo metro“ fikcinės literatūros ar kitokių pramanytų veikėjų nuotykių“.
„Taip susiklostė, kad jau kurį laiką mieliau renkuosi negrožines, pažintines knygas bei poeziją (turbūt dabar toks etapas, kai nesinori didelių fantazijų). Pasidalinsiu keliais didžiausią įspūdį pastaruoju metu palikusiais atradimais“, – sakė ji.
Pasakoti apie mėgstamas knygas ji pradėjo nuo 2013 metais pasirodžiusio baltarusių poeto Alesio Razanavo verstų eilėraščių knygos „Krikšto motinos dovana“ (vertė Alma Lapinskienė).
„A.Razanavo versetai artimi poetinei prozai – kiekvienas jų yra nedidelės apimties, siužetiškas kokio nors dalyko apmąstymas, filosofinis blyksnis. Dauguma jų pasirodė labai pagaulūs“, – teigė ji.
„Taip pat įsibėgėjau skaityti įdomią Dariano Leaderio studiją „Kas yra pamišimas?“ apie kasdienį, į akis nekrintantį pamišimą, kuris nėra tradiciškai suprantama psichozė. Iš neseniai perskaitytų man įsimintina istoriko Robino B.Barneso monografija „Astrology and Reformation“, kurioje analizuodamas gausybę pirminių šaltinių autorius parodo, kaip stipriai astrologinės pranašystės veikė Vakarų Europos istoriją Naujųjų laikų pradžioje. Tokios knygos (t.y. temomis, su kuriomis kasdienybėje menkai tesusidursi, jei nesidomėsi tyčia) visada yra smalsumo keliamas iššūkis. Žinoma, joms reikia nusiteikimo, daugiau laiko ir atidumo skaitant“, – pasakojo.
Kinas: ieško kažko arčiau tikrovės
„Jei klaustum apie mano požiūrį į kiną, pomėgius formavusius ar apskritai ryškiau paveikusius režisierius, išvardinčiau Michaelį Hanekę, Robertą Bressoną, Andrzejų Żuławskį, Pierą Paolo Pasolinį, Dereką Jarmaną ir kt. Buvo toks metas, kai žiūrėjau vien keistus filmus, tokius kaip Harmony Korine „Julien Donkey-Boy“ (1999), kuris vis dar patektų į mano mėgstamų topą“, – sakė G.Ambrazaitė.
Jos žodžiais, šiuo metu filmus ji renkasi panašiai kaip ir knygas: „Ieškau kažko arčiau tikrovės“. Dėl šios priežasties ji daugiausiai žiūri dokumentinį kiną.
„Visai neseniai mačiau neblogą režisierės Sophios Tzavellos dokumentinį filmą „Paradise Hotel“ (2010), iš arčiau parodantį Bulgarijos Jambolo srities romų gyvenimą, jų buitį, šventes ir tokius dalykus kaip antros pusės paieškos, vykstantys nuotakų turgūs ir pan. Dar vienas įsimintinas filmas – Johno Maloofo ir Charlie'o Siskelo režisuotas dokumentinis „Finding Vivian Maier“ (2013). Jame iš skirtingų žmonių liudijimų bandoma rekonstruoti auklės ir fotografės V.Maier asmenybę. Maier jautė aistrą, regis, net tam tikrą „apsėdimą“ fotografuoti, nors galbūt tiksliau tai įvardyti kaip įvairių dalykų – tarp jų ir gyvenimo momentų – kolekcionavimą. Po mirties atsitiktinai buvo rasta didžiulė jos padarytų nuotraukų kolekcija – kaip paaiškėjo, pasižyminti menine verte“, – pasakojo.
Spektaklis: Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“.
Vietoje spektaklio poetė rekomenduoja operą – „juk šiame žanre teatriniai elementai yra neatsiejama dalis“:
„Labai patiko prieš keletą metų matyta Onutės Narbutaitės opera „Kornetas“. Eilutės iš Rilkės eilėraščio („Rose, oh reiner Widerspruch, Lust,/ niemandes Schlaf zu sein unter soviel/ Lidern“) muzika taip įstrigo, kad ir dabar galvoje kartais suskamba. Ženklas, kad būtina nueiti dar sykį.“
„Šiemet teko matyti garsiojo režisieriaus Roberto Wilsono Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymą, kurio vizualinė dalis statiška, minimalistinė, kiekviena scena galėtų būti kaip šio pastatymo „vizitinė kortelė“, – tęsė
Muzika: „Šiaurės krypties“ albumas „Netiekto“
„Pastaruoju metu klausau nemažai darkjazzo ir vadinamosios world muzikos. Atkreipiau dėmesį, kad vis dažniau ieškau internete ir lietuviškų sutartinių. Man patinka skirtingų stilių muzika, tad negaliu apsiriboti vieno kažkurio dešimtmečio vibe‘u (kad ir koks bebūtų artimas britiškasis devintasis dešimtmetis). Tarp mėgstamiausių albumų papultų ir The Cure „Disintegration“, ir Slowdive „Souvlaki“, ir Daniel Johnston „Hi, how are you“, ir tokios grupės kaip „13th Floor Elevators“ ar „The Residents“. Dar norisi išskirti „The Angels of Light“ albumą „How I Loved You“, kurį sukdavau ir sukdavau.
Kalbant apie lietuvišką muziką, esu visiška grupės „Šiaurės kryptis“ fanė. Jų albumas „Netiekto“ (1993) neabejotinai man atrodo vienas geriausių lietuviško roko istorijoje. Patiko ir „Ledynai“ (2017). Yra kažkas toje muzikoje man pamatiniai artimo. Atskiro paminėjimo vertas nepelnytai primirštas Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio darbas „Requiem“ (1996) – emociškai jis man atrodo be galo stiprus, o dainų tekstai nenusileidžia puikioms kompozicijoms“, – rekomenduoja poetė.
Paroda: „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“
Kaip mėgstamą parodą, G.Ambrazaitė išskyrė buvusioje areštinėje vykstančią „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“.
