Kinas | „Oslas, Rugpjūčio 31-oji“
„Šis klausimas kino režisieriui ypač sudėtingas, – pradėjo T.Smulkis. – Atmintyje jau kurį laiką išlikęs norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas „Oslas, Rugpjūčio 31-oji“. Man jis artimas savo pasakojimo stilistika, o ir apskritai man patinka kinas, kuriame vaizduojami veikėjo išgyvenimai.“
Pasak jo, filme „Oslas, Rugpjūčio 31-oji“ taip pat nieko „pernelyg daug nevyksta, o pagrindinis dėmesys skiriamas herojaus santykiui su aplinka“. „Man, kaip žiūrovui, buvo palikta erdvė jausti“, – sakė jis.
Be to, jam patiko kūrinio spalvinės gamos, minimalizmas.
Literatūra | Fernando Pessoa poezija
Rodos, kad karantino laikotarpiu turime daug laiko, tačiau susikoncentruoti pasidarė žymiai sudėtingiau, pasakojo režisierius.
„Šiuo metu mano būseną geriausiai atspindi Fernando Pessoa poezija“, – pažymėjo ir pridūrė, kad autoriaus kūryba šiuo laikotarpiu jam padeda plačiau suvokti savo gyvenimą.
Spektaklis | „Didvyrių aikštė“
Lenkų teatro režisieriaus ir scenografo Krystiano Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“ – vienas įsimintiniausių T.Smulkio pastarojo meto kūrinių.
Didelį įspūdį jam paliko scenografija, kuri neperkrovė scenos ir dėl minimalumo priminė filmą. Vėliau jis paminėjo aktorių vaidybą:
„Teatre nėra būdinga matyti tokių ilgų scenų, kurios vyktų esamuoju laiku. Mes esame pratę prie pokyčių, užaštrinimo.“
Muzika | „Geros dienos!“
„Manau, kad tai yra Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“. Savęs dažnai klausiu, kodėl būtent ši. Esu jos klausęs daug kartų, turiu plokštelę…“
„Ko gero, ji mane labiausiai žavi, nes pasakoja tarsi buitines istorijas, įprastus kasininkių išgyvenimus. Tačiau mums visiems pažįstama kasdienybė operoje tampa kūriniu. Tuomet buitis tampa būtimi. Manau, kad tai ir yra meno esmė – kai kalbame apie mums pažįstamus dalykus ir juos įprasminame“, – tęsė režisierius.
Meno paroda | Monos Hatoum instaliacijos
Galvodamas apie parodą, T.Smulkis prisimena Žoržo Pompidu centre matytą Monos Hatoum instaliacijas, primenančias metalines dėžes arba sienas.
„Parodos metu naudojamas apšvietimas sukuria stiprius atspindžius galerijos erdvėse. Labiausiai mane sudomino labai aiškus kontrastas – šalto metalo ir trapios šviesos atspindžio dermė, – pasakojo režisierius. – Vaikštant ekspozicijoje tu realiai gali įeiti į šiuos metalinius labirintus, kuriuose šį šešėlį gali suardyti.“
