Tačiau E.Gabrėnaitė įsitikinusi – nei geros knygos, nei dėmesio verti filmai nesensta. Net priešingai, po daugelio metų įgyja dar daugiau svorio, nes supranti, kad jie spėjo atlaikyti laiko išbandymą, o savo žavesio nei kiek neprarado.
15min pasidomėjo, ką skaityti, žiūrėti ir klausyti renkasi E.Gabrėnaitė. Kas jos savaitgalio įkvėpimų sąraše?
KNYGA: Levo Tolstojaus „Karas ir taika“
„Pirmą kartą šią knygą perskaičiau, kai man buvo 15 metų, o dabar – 66-eri. Skaičiau ją daug daug kartų, ir kaskart joje atrandu tai, ko man reikia būtent šiuo laikotarpiu. Skaitau rusų kalba ir vis galvoju – kokia nuostabi ta klasika! Dostojevskis, Čechovas... Žinoma, yra ir kiti mano mylimi rašytojai – Granauskas, Aputis... Jų darbai niekada nesensta, jie tiesiog patikrinti laiko“, – įsitikinusi E.Gabrėnaitė.
Pastaruoju metu aktorė klasikai skiria itin daug dėmesio. Ir ne todėl, kad nemėgtų šiuolaikinės literatūros, tokį pasirinkimą formuoja ir darbas su studentais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji dėsto pirmakursiams, kurie, kaip pati sako, „turi daryti gabalus pagal šią medžiagą“.
„Tenka iš naujo praversti visą klasiką. Šiame gyvenimo etape vadinu tai „darbine literatūra“. Žinoma, norisi ir naujų autorių paieškoti, tačiau pritrūkstu laiko. Nors gal ir nėra blogai – pati iš naujo atrandu puikiai pažįstamus rašytojus, jų kūrinius, randu minčių, apie kurias anksčiau nesusimąsčiau. O tai priduoda gyvenimui sulčių. Nepasakyčiau, kad optimizmo, greičiau naujų prieskonių. Žavinga, kad kai kurioms knygoms pavyksta išlaikyti laiko patikrinimą“, – pasakojo E.Gabrėnaitė.
FILMAS: Bobo Fosse‘o „Kabaretas“, „Čikaga“ ir „Visas tas džiazas“
„Bobas Fosse‘as – mano didžiulė meilė. Jo kinas yra kažkas tokio! Kai po daugelio metų nusprendžiau iš naujo pažiūrėti jo filmus, mane apėmė baimė – o kas, jei nebepatiks? Kas, jei nusivilsiu? Tačiau taip nenutiko, ir tada supratau, kad kokybė yra nepavaldi bėgantiems metams – tai, kas padaryta profesionaliai, tai visada bus gerai“, – sako aktorė.
Kalbėdama apie kiną ji negalinti nesižavėti ir kitais, jau legendiniais kūrėjais, klasikais Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Bernardo Bertolucci, Nikita Michalkovu, Jeanu-Lucu Godard'u.
„Alpstu nuo to, ką jie daro. Grįžtu į tuos senus laikus, ir net nesinori iš jų pabėgti. Kaskart žiūrėdama Fellini „Saldų gyvenimą“ ar Bertolucci „XX amžių“ galvoju, kiek aš anksčiau daug ko nepastebėjau. Tai tiesiog nuostabūs kūriniai“, – mintimis dalijosi E.Gabrėnaitė.
Aktorė su šypsena prisiminė istoriją, kaip sykį akademijoje sutikusi vieną savo studentą, paklausė jo, ar šis matė Andrejų Tarkovskį, B.Bertolucci, o jis nulenkęs galvą sumurmėjo: „Na, vat kažkaip... Nuobodu“.
E.Gabrėnaitė tuomet negalėjo atsistebėti – kaip taip? Kaip taip galima? Neva privalu pažiūrėti, o jei reikia – tiesiog iškentėti, bet pamatyti – privalu. O štai studentui – nuobodu mat!
Akimirką susigėdęs studentas tuomet ėmė vardyti šių dienų talentingų kūrėjų pavardes, populiarius, dėmesio vertus filmus. Ir tuomet susigėdo aktorė. „Supratau, kad baigiau su Broliais Coenais, kad užsėdau ant klasikos. Nors esu dėkinga šiam studentui, kad jis mane supurtė, pradėjau domėtis, pažiūrėjau keletą filmų – patiko. Jis mane ištraukė iš 1971-ųjų etapo. Todėl dabar mano pačios sau uždavinys – susipažinti su naujais režisieriais ir jų kinu“, – pasakojo E.Gabrėnaitė.
MUZIKA: jei juokais – katino murkimas, jei rimtai – skirta emocijoms sužadinti
„Prieš keletą metų man paskambino kompozitorius Giedrius Puskunigis ir sako: „Eglute, ar būsi teatre, noriu parodyti, ką parašiau. Užbėgau į Mažąjį (Vilniaus mažąjį teatrą, – red.), o jis davė paklausyti kūrinio, kurį parašė Asmik Grigorian. Apsiverkiau iš grožio“, – pasakoja E.Gabrėnaitė.
Muzika šiandien jos gyvenime skamba kiek atokiau. Ne todėl, kad nepatiktų, tiesiog per dieną tenka sugerti tiek daug triukšmo, kad grįžus namo norisi tiesiog švarios tylos. Gal todėl aktorė sako niekada nepasileidžianti kokio albumo kaip foninės muzikos.
„Tas fonas mane ir taip supa nuo ryto iki nakties. Manęs klausia vis kas, kodėl nesirodau renginiuose, kodėl nebendrauju. Tačiau aš taip prisibendrauju per dieną, kad vakare nebegaliu ir sakinio suregzti. Norisi tik apsikabinti katiną ir klausytis jo murkimo“, – sako.
E.Gabrėnaitės favoritų sąraše – ir Faustas Latėnas, ir Davidas Geringas, Sergejus Rachmaninovas. Taip pat – ir „rolingai“, „bitlai“, bičiulio Vytauto Kernagio muzika – kone visas jo dainas aktorė moka mintinai.
„Visa tai yra emociniai dalykai. Apskritai, muzika turi sužadinti emocijas, ji tam ir skirta. Gaila, kad neturiu laiko nueiti į koncertus, nebespėju“, – sako ji.
SPEKTAKLIS: Krystiano Lupos režisuota „Didvyrių aikštė“
„Šis spektaklis apvertė mano suvokimą apie teatrą. Turbūt pirmą kartą supratau, kas tai yra teatro mokykla. Aš tokio mokytojo neturėjau, o Krystianas Lupa apvertė mane, jis man padarė labai didelę įtaką. Tokią, kad man dar dabar reikia susivokti“, – pasakojo režisieriaus spektaklyje Ponią Citel vaidinusi pašnekovė.
Darbas su K.Lupa privertė E.Gabrėnaitę kitaip pažvelgti į teatrą. Kaip pati sakė, po pažinties su juo jos iki šiol neapleidžia mintys, kodėl šis žmogus jos gyvenime neatsirado anksčiau, tuomet, kai jai buvo 30 metų.
„Baisiausia mūsų profesijoje – išlaukti. Todėl visiems linkiu parduoti save brangiai. Ir kalbu ne tik apie pinigus. Nors manęs klausia, o kas, dėstytoja, jei nesulauksit? Dirbkit su savimi – šiais laikais tai yra būtina! Vieni to išlaukimo jausmo sulaukia ateidami, aš šią teatro pamoką gavau išeidama. Nebenoriu į sceną, nors žinau, kad tai praeis, kad toks etapas. Dabar tiesiog reikia susivokti“, – kalbėjo ji.
