Skonį reikia lavinti ir tą daryti reikia kasdien. Tuo įsitikinusi ir Aneta. Rašytojams, rodos, nėra temų, kuriomis nesidomėtų – apie daugelį jų ji galėtų labai įdomiai pasakoti. 15min pasidomėjo – kas Anetos Savaitgalio įkvėpimų sąraše?
KNYGOS: joms gali išleisti visus pinigus
Aneta sako, kiek save atsimenanti, ji mėgo skaityti nuo mažų dienų. Vaikystėje ji net turėjo asmeninę bibliotekėlę, joje knygas sudėdavo pagal tai, kas jas jai skaitė – mama, močiutė ar ji pati. Dabar, kai pati augina penkerių mėnesių sūnų Kristianą, mamos namų palėpėje Aneta susirado tas knygeles.
„Kaip gerai, kad mama jas išsaugojo! Pradėjusi jas vartyti ėmiau skaityti viską iš eilės – Charlesas Perrault, Hansas Christianas Andersenas vėl įtraukė mane į savo jaukius ir šviesius pasaulius, priminė ilgus rudens ir žiemos vakarus, kai klausydavausi tų istorijų, prisiglaudusi prie močiutės ar mamos. Labai laukiu to laiko, kai galėsiu skaityti savo sūnui“, – 15min sakė Aneta.
Nuo vaikystės iki pat šiol viena jos mėgstamiausių knygų – Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje“, šią ji periodiškai paskaito dar ir dabar. „Manau, kad šią knygą galima skaityti iki pat senatvės, kaskart, priklausomai nuo savo patirties, atrandant kažką nauja…“ – sakė ji.
Ne ką mažiau jai svarbios knygos, kurias vis iš naujo paskaitinėja – Albert'o Camus „Užrašų knygelės“ ir Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraščiai“, šie tekstai Anetą, kaip pati sako, nuramina, surikiuoja mintis, padeda susikaupti.
„Juokauju, kad kitos gali išleisti visus savo pinigus bateliams, o aš tą galiu padaryti užsukusi į knygyną. Didelė namų biblioteka – man gražiausias interjero akcentas. Mėgstu skaityti moterų rašytojų kūrybą, ypač domina mano bendraamžės – atradau Lauren Groff „Moiras ir furijas“ ir Hannah Kent „Paskutines apeigas“.
Šiuo metu negaliu atsitraukti nuo storos knygos – Peggy Guggenheim biografijos „Art Lover“. Šia moterimi ypač žaviuosi“, – pasakojo Aneta.
Pašnekovė skaito ne tik lietuviškai, bet ir anglų, lenkų, rusų, prancūzų ir šiek tiek italų kalbomis, todėl lankydamasi svečiose šalyse ji visąlaik žvilgteli į knygynuose esančių žymiausių tų šalių rašytojų knygas ir, jei įmanoma, perskaito savo mėgstamų rašytojų knygas originalo kalba.
„Atostogaudama savo sodyboje vėl iš naujo perskaičiau Michelio Houellebecqo „Žemėlapį ir teritoriją“ – buvau pasiilgusi to šarmingojo dailininko Džedo personažo ir jo kuriamos istorijos.
Nidoje skaitau negrožinę literatūrą – kad ir kaip būtų keista, ten labai gerai susikaupiu rimtiems dalykams. Šią vasarą perskaičiau garsiąją Yuval Harari „SAPIENS: glausta žmonijos istorija”. Tikrai verta dėmesio knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, besidominčiam pasauliu, kuriame gyvename“, – pasakojo rašytoja.
MUZIKA: vaikų juokas, paukščių čiulbėjimas ir jūros ošimas
Muzikos stiliai, žanrai, mėgstamas skambesys Anetos gyvenime keičiasi priklausomai nuo įvairių etapų. Kaip pasakojo – kažkada jai smagiausia buvo iki paryčių šokti prieš dešimtmetį garsiuose „Discomafia“ ir „Boogaloo“ vakarėliuose, klausytis tokių elektroninės muzikos karalių kaip „Underworld“ ir „The Chemical Brothers“.
Tačiau visa tai – jau praeityje, dabar Aneta stengiasi nepraleisti pianisto Andriaus Žlabio koncertų Nacionalinėje filharmonijoje, Valdovų ar Kongresų rūmuose.
„Važiuodama automobiliu klausausi „Klasikos radijo“, kompozitoriaus Antono Weberno kūrinių – jis sukuria ypatingą, mistinę nuotaiką, bei pianisto Glenno Gouldo atliekamų „Goldbergo variacijų“, – pasakojo Aneta.
Tuo tarpu namuose jai geriausia muzika – tyla. „O gražiausia muzika apskritai – tai vaikų juokas, paukščių čiulbėjimas ir jūros ošimas“, – šypteli.
TEATRAS: Eimunto Nekrošiaus spektakliai
„Dievinu panirti į jo kuriamą meditatyvų pasaulį!“ – komplimentų garsiam režisieriui negaili Aneta. Ji sako mačiusi visus E.Nekrošiaus spektaklius, o kai kuriuos jų žiūrėjo ir po kelis kartus.
„Pamenu, kartą viena tetutė pareiškė, kad mano knygos „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ antros dalies nesuprato taip pat, kaip nesupranta Nekrošiaus teatro, ir dar pridūrė, jog rašau „tokias pat nesąmones, kaip Nekrošius daro spektaklius“. Mane taip pralinksmino, pamaniau, geresnio komplimento ir sugretinimo net negalėčiau tikėtis!“ – juokėsi rašytoja.
Kartais Aneta turi galimybę prasmukti ir į spektaklių repeticijas. Jos vyras Gintaras Makarevičius kuria scenografijas, tad jai tenka akies krašteliu žvilgtelėti Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno spektaklių gimimą.
KINAS: geras kinas atstoja ir paskaitas
Tarp Anetos mėgstamiausių – Larso von Triero „Melancholija“, Paolo Sorrentino „Didis grožis“, Davido Lyncho „Malholando kelias”. „Šie trys filmai man niekuomet nepabosta, ir kaskart žiūrėdama įžvelgiu vis kitokius dalykus. Skaitau tarp eilučių, sukuriu savo prasmes ir interpretacijas“, – sako pašnekovė.
Michelangelo Antonioni, Andrejaus Tarkovskio ir Andrzejaus Wajdos filmai – taip pat tie, kuriuos ji moka kone atmintinai. Ji žavisi ir Pedro Almodovaro, Woody Alleno filmais.
Kasmet Aneta itin laukia didžiųjų kino festivalių – „Kino pavasario“, „Lenkų kino savaitės“, prancūziškųjų „Žiemos ekranų“, „Scanoramos“. Kaip pati pasakojo, dar tuomet, kai ji mokėsi Dailės akademijoje, festivalių metu net nevykdavo paskaitos – tiek studentai, tiek dėstytojai būdavo kine.
„Iš pastarųjų matytų filmų mane sužavėjo „Genijus“ – Jude‘o Law sukurtas rašytojo Thomaso Wolfe'o ir mano mylimo aktoriaus Colino Firtho redaktoriaus personažai – tiesiog tobula vaidyba. Šis filmas – garsiosios knygos „Žvelk, angele, į savo būstą“ sukūrimo istorija. Žiūrėjau ir stebėjausi, kaip puikiai gali dirbti redaktoriai su rašytojais – taip iš esmės įsigilinti, perprasti, susidomėti ir net pakoreguoti pavadinimą, būti taip stipriai suinteresuotiems svetima kūryba“, – kalbėjo Aneta.
MENAS: reikalingas kaip oras
Meilė dailei Anetos gyvenime atsirado dar paauglystėje, kuomet ji perskaitė visas Henri Perruchot dailininkų biografijas – Renoiro, Toulouse-Lautreco, Seurat, Gauguino, van Gogho. Vėliau, studijuodama dailėtyrą, meno pasaulį ji pažino iš esmės. Būtent studijų metu susipažino su savo vyru, apie jo kūrybą rašė diplominį darbą.
„Menas man reikalingas kaip oras. Be proto pasiilgstu Paryžiaus Marais kvartalo galerijų – stengiuosi kas keletą mėnesių apsilankyti šiame mieste vien dėl meno. Turiu savo mėgstamiausias galerijas – Thaddaeus Ropac, Xippas, Emmanuel Perrotin, Karsten Greve… Vaikštinėti po galerijas, išsibarsčiusias aplink Picasso muziejų, toks malonumas!
Čia pat yra mano mėgstamas restoranėlis, kuriame taip miela gerti kavą stebint paryžiečius ir skaitant iš galerijų surinktus pamatytų parodų aprašymus ir meno katalogus. Kaskart, atvažiavusi į Paryžių, einu į Luvro muziejų pasisveikinti su savo mylimais paveikslais – tai Eugene'o Delacroix „Leon Riesener, prancūzų romantizmo dailininko, portretas“ ir Leonardo da Vinci „Šv. Jonas Krikštytojas“.
Juokauju, kad didžiausia mano svajonė – įsigyti dailininko Toulouse-Lautreco bent mažą piešinuką… Todėl kas kartą nubėgu į d’Orsay muziejų dar kartelį žvilgterėti į šio dailininko siautulingą, gaivališką, bet kartu melancholišką pasaulį“, – 15min pasakojo Aneta.
„Didžiulį įspūdį paliko praeitą rudenį aplankytas Prado muziejus Madride – pamatyti Velasquezo, Goya ir El Greco šedevrus buvo mano svajonė. Tuo metu muziejuje veikusi paroda „Meta – tapyba“ paliko tokį didžiulį įspūdį, kad iki šiol apie ją pagalvoju.
TAIP PAT SKAITYKITE:
