Muzika | Nuo B.Dylano iki J.J.Cale’o
„Visada sakau, kad aš per daug žinau apie Lenino ir per mažai Lennono kalbą. Vadinasi, gerai kalbu ir suprantu rusų, bet per mažai suprantu angliškai. Galiu skaityti knygą, bet poeziją… Jau visai sudėtinga“, – pokalbį apie mėgstamiausią muziką pradėjo V.Stakėnas.
„Man patinka žmonės, kurie į muziką sudeda daug teksto, prasmių. Bobas Dylanas būtent toks ir yra. Jį vertinu kaip muzikos ir atskirų frazių menininką, – pradėjo V.Stakėnas. – O štai Vladimiro Vysockio kūrybą galiu skaityti ir suprasti visą. Nors jo muzikoje skamba trys-keturi akordai, jo tekstuose esama labai daug poezijos.“
Muzikantas taip pat kalbėjo ir apie atlikėją J.J.Cale’ą, kuris, anot jo, taip pat apjungė labai daug įdomių prasmių.
„Neišskirčiau, kuris man svarbesnis. Jie vienas kita papildo, kitaip kliudo mano nervą“, – pridūrė V.Stakėnas.
Literatūra | „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ bei „Traukinys į šlovę“
Viena mėgstamiausių V.Stakėno knygų – Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. „Tai viskas labai susiję su tuo, kad aš ir pats esu Karlsonas, – pasakojo pašnekovas. – Aš ir pats vaikystėje buvau storulis su akiniais, kuris niekam nepatiko. Vaikai erzino, o mergaitės nežiūrėjo į tą pusę… O Karlsonas buvo labai vikrus, originalus, gali daryti gerus darbus, pokštauti.“
Jis su 15min skaitytojais pasidalino ir personažu, kurį sukūrė jo žmona. Jo vardas yra Tadas Padas. „Kai Lietuvoje Virgio baladės nebeįdomios, pagalvojau su jomis paišdykauti. Mes buvome sumanę Tado Pado albumą ir netgi komiksą ar knygą. Tai galėjo būti visa industrija, bet tam reikėjo gero vadybininko. Bet jis niekur nedingo. Aš iki šiol savyje turiu Tado Pado gyslelę.“
Karlsonas buvo labai vikrus, originalus, gali daryti gerus darbus, pokštauti.
Woody Guthrie „Traukinį į šlovę“ V.Stakėnas vadina „Bardo Biblija“. „Iš šios knygos mokėsi ir B.Dylanas, o W.Guthrie – Amerikos folk muzikos atlikėjas bei kūrėjas. Kaip kažkada ją atradau, taip ir nuolatos, kas kelerius metus ją skaitau.“
Šią knygą V.Stakėnas dovanodavo ir savo mokiniams.
Kinas | Nuo „Sopranų“ iki bliuzmenų Biblijos
Pasak V.Stakėno, geram kinui svarbus stiprus scenarijus bei aktoriai. „Jeigu filme vaidina Anthony Hopkinsas, aš jį būtinai žiūrėsiu“, – tikino.
„Serialai sukelia priklausomybę, o ir nesu netflixistas. Bet ką gali žinoti – niekada nesakyk ne“, – apie serialus pasakojo menininkas. Jam ypač įstrigo serialas „Sopranai“: „Pradžioje apie jį sklandė legendos, o vėliau nuvažiavau į JAV ir sutikau daug žmonių, kurie žinojo apie aktorius, scenarijų bei, kodėl šis filmas tapo toks įtakingas.“
Jam įdomus buvo ir „Jaunasis popiežius“ bei jo tęsinys ir „Laikinasis prezidentas“. „Pastarajame mane užvedė ten vystomos intrigos“, – tikino.
Kalbėdamas apie filmus jis išryškino 1986 m. išleistas Walterio Hillo kūrinį „Kryžkelė“: „Jeigu „Traukinys į šlovę“ yra bardų Biblija, tai šis filmas yra bliuzmenų Biblija. Jame pasakojama, kaip muzikantas pardavė velniui dūšią, kad galėtų groti bliuzą.“
„Man apskritai labai patinka filmai, kuriuose muzika yra svarbi“, – apibendrino V.Stakėnas.
Muzikantas taip pat prisiminę „vidiako“ erą, kuomet pirmąjį kartą pamatė Miloso Formano „Skrydį virš gegutės lizdo“:
„Kažkas išsinuomodavo videomagnetofoną, gaudavo vogtų juostų, kurias dubliuodavo su pro nosį kalbančiu rusišku balsu. Ir štai taip chebra visą parą filmą ir žiūrėdavo. Mano rekordas buvo 25 valandos. Pamenu, kada tada buvo penktadienis ir po darbo paskambinau žmonai, sakydamas, kad eisiu pas bičiulį žiūrėti filmo. Vieni atėjo ir vėl išėjo, o aš sėdėjau ir žiūrėjau. Grįžęs ryte sulaukiau klausimo kur buvau, o man šis laikas išsitrynė. Aš gyvenau tame. Ir pirmasis filmas, kurį taip pamačiau, ir buvo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Juk mes gyvenome už geležinės uždangos...“
Teatras | Nuo E.Nekrošiaus iki V.Bareikio
Prisipažinsiu, kad į teatrą vaikštau per mažai, pradėjo V.Stakėnas.
„O ir aktorius man visada atrodė pusdievis. Kai pirmąjį kartą mane pakvietė groti Šiaulių dramos teatre, aš nedrįsau lipti į sceną“, – dalinosi prisiminimais.
Kada aš pirmąjį kartą sužinojau apie Eimuntą Nekrošių, man viduje kažkas nutrūko.
Čia jis prisiminė vaikystėje, maždaug penkerių matytą spektaklį „Snieguolė ir septyni nykštukai“: „Nesakiau mamai, kodėl vis noriu ten apsilankyti, bet buvau įsimylėjęs snieguolę. Šakės. Ir pavydėjau nykštukams, kodėl jie aplinkui ten trinasi.“
„O kada aš pirmąjį kartą sužinojau apie Eimuntą Nekrošių, man viduje kažkas nutrūko. Bet gerąja žodžio prasme“, – teigė V.Stakėnas, pridūręs, kad jam įspūdį paliko 1980 metais matytas „Kvadratas“.
Visiškai kitokį požiūrį apie šiuolaikinį teatrą jam atskleidė 2014 metais Vido Bareikio „Kaligula“, kurta Albert'o Camus pjesės motyvais. Čia jį ypač sužavėjo Ainio Storpirščio atlikimas.
Meno paroda | Nuo primityvistų iki siurrealistų
„Nesu meno žinovas, bet jau 40 metų gyvenu su dalininke, kuri yra mano žmona. Kaip ir sakoma, ne auksinis, bet prie aukso gulėjęs“, – juokavo V.Stakėnas.
Čia jis išskyrė dvi tapybos kryptis. Vieną jų – primityvistai. „Jie kaimo žmonės, bet savyje turi užtaisą. Žvelgiant iš akademinės muzikos perspektyvos aš taip pat esu primityvistas, o profesūrą pasiekiau keliaudamas, bendraudamas ir iš visų patirčių siurbdamas muziką“, – teigė.
Čia jis paminėjo Lionginą Šepką, kurio darbą turi ir namuose.
Kalbėdamas apie siurrealistus jis kalbėjo apie Šarūną Sauką: „Šiauliuose buvo atvežta jo paroda, vaikščiojau joje, mačiau autorių, bet nedrįsau, neturėjau jėgų prie jo prieiti.“
„Štai Stasio Eidrigevičiaus darbuose paslėpta kažkokia vidinė dramaturgija. Jeigu išeina takelis iš namo, apsisuka ir vėl sugrįžta per langą... Kiek daug čia prasmių“, – pasakojo.
Olandų menininką Redmerį Hoekstrą jis įvardijo kaip naują atradimą.
