„Nugaros, nugaros! Nora, nesikūprink. Lukrecija, pasitempk, žiūrėk petukus. Martynute, per aukštai rankytę „išimi“. Kakliukai, mergaitės!“ – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto (LNOBT) repeticijų salėje skamba reiklus, bet šiltas buvusios balerinos, klasikinio ir modernaus šokio kolektyvo „Polėkis“ įkūrėjos ir vadovės E.Juodišienės balsas.
Nors viso labo mankštinamasi prie sienelės, pro budrią mokytojos akį neprasprūsta nė vienas auklėtinių judesys. Reikalaujama preciziško judesių tikslumo – juk iki jubiliejinio 45 metų „Polėkio“ koncerto liko vos kelios dienos. Sekmadienį, LNOBT scenoje karaliaus balerinos mėgėjos – neprofesionalios, bet baletui visa širdimi atsidavusios šokėjos.
Dar po poros savaičių, gegužės 9-ąją, garbingą sukaktį švęs ir pati kolektyvo vadovė – tądien E.Juodišienei sueis 80.
„1952 m. atvykau į Vilnių ir pirmą kartą įžengiau į Operos ir baleto teatrą. Anuomečiam direktoriui paklausus, ką veiksiu, pasakiau: „Norėčiau iš čia išeiti kojomis į priekį. Negi mano noras išsipildys?“ – energingai nusijuokė E.Juodišienė.
 |
| Egidijos Balkutės nuotr./„Polėkio“ vadovė Elena Juodišienė su auklėtinėmis |
Pažintis su baletu – kino teatre
Baletas – visas E.Juodišienės gyvenimas. „Niekada nieko kito nenorėjau – tik būti balete, su baletu“, – atvirai prisipažino moteris, mokytis šokti pradėjusi nuo septynerių.
Mano kojos būtų ir per trumpos, ir per stambios. Su tokiais duomenimis, kuriuos turėjau, nepatekčiau į jokią baleto mokyklą.
Pirmasis jos susitikimas su baletu įvyko kino salėje, žiūrint „Sniego karalienę“. „Po seanso mamai pareiškiau, kad būsiu balerina. Nuo to laiko išgirdusi muziką mintyse kurdavau baleto miniatiūras“, – į tolimus praeities laikus nusikėlė ponia Elena.
Užsidegimas šokti neišblėso, todėl būdama pirmoje klasėje pradėjo lankyti Vaclovo Germanavičiaus Kaune atidarytą baleto studiją. Po to – mokslai pas Bronių Kelbauską. 1948 m. Operos ir baleto teatrui persikėlus į Vilnių, baletmeisteris irgi išvyko į sostinę. Elena pasiliko Kauno muzikinio teatro baleto trupėje.
„1953 m. pas mus atvyko tuometis Lietuvos operos ir baleto teatre vyriausiasis baletmeisteris Michailas Moisejevas – jis rinko balerinas Lietuvos dienų Maskvoje pasirodymui. Patekau tarp laimingųjų. Po to man ir atsivėrė keliai į Vilnių“, – pasakojo E.Juodišienė.
Šiandienių standartų neatitiktų
E.Juodišienė save vertina objektyviai – primabalerina niekada nebuvo: „Tačiau man niekada nebuvo svarbu atlikti solinius numerius. Tiesiog norėjau būti scenoje: ar kiškutis, ar zuikutis, ar senė – man tik duok. Visus vaidmenis atlikdavau įsijautusi, iš širdies.“
Vertinant pagal šiuolaikinius standartus, apie baletą profesionalioje scenoje ji tegalėtų pasvajoti. „Tegul nesupyksta mano kartos žmonės, tačiau „Polėkio“ šokėjos šiandien šoka taip, kaip mes kadaise, kai vadinomės tikromis balerinomis. Dabar baletas daug aukštesnio meistriškumo lygio: balerinos grakščios, jų technika – kur kas profesionalesnė. Mano kojos būtų ir per trumpos, ir per stambios. Su tokiais duomenimis, kuriuos turėjau, nepatekčiau į jokią baleto mokyklą. Anuomet mane priėmė, nes buvau lanksti: tiltelis, špagatas pavykdavo be problemų“, – lygino E.Juodišienė.
Baletą ji šoko 25 metus. Į pensiją pasitraukė sulaukusi 40-ties. „Psichologiškai buvo labai sunku. Tiesą sakant, tada jaučiausi daug senesnė nei dabar. Jei neturėčiau savo kolektyvo, turbūt būčiau kaip tos močiutės, kurios sėdi Vingio parke ant suoliuko ir gyvena prisiminimais. Aš dar pro langą nežiūriu – neturiu tam laiko! Kartais pagalvoju: gal esu vampyras, siurbiantis jaunų žmonių energiją? Ką gali žinoti!“ – lyg juokais, lyg rimtai svarstė buvusi balerina.
 |
| Virginijos Čepulytės nuotr./„Polėkio“ vadovė Elena Juodišienė su auklėtinėmis |
Tramplinas į didžiąją sceną
Šokio kolektyvą „Polėkis“ E.Juodišienė subūrė atsitiktinai. Anuomečiuose Statybininkų rūmuose su keliomis šokėjomis dirbo garsi baleto artistė Genovaitė Sabaliauskaitė. „Vieną dieną jai, matyt, trūko kantrybė auklėti mėgėjus ir ji merginas paliko. Jos atbėgo pas mane ir paklausė, ar nenorėčiau jų perimti. Sutikau“, – papildomas pareigas prisiėmė ponia Elena.
Taip 1967 m. gimė „Polėkis“, sudarytas vos iš septynių šokėjų. Šiandien kolektyve šoka 85 įvairaus amžiaus merginos. „Ne visos gali tapti profesionaliomis balerinomis. Padedu mergaičių svajonėms išsipildyti bent iš dalies“, – šypsojosi E.Juodišienė.
Jei neturėčiau savo kolektyvo, turbūt būčiau kaip tos močiutės, kurios sėdi Vingio parke ant suoliuko ir gyvena prisiminimais. Aš dar pro langą nežiūriu – neturiu tam laiko!
Tačiau dalyvavimas „Polėkio“ veikloje kartais tampa tramplinu ir į profesionalaus šokio pasaulį – į didžiąją sceną.
Kūrybinga atmosfera ansamblyje užaugino ne vieną talentingą modernaus ir klasikinio šokio lyderę: Birutę Banevičiūtę, kurios originalias kompozicijas vis dažniau matome šiuolaikinio šokio projektuose, Indrę Pačėsaitę – modernaus šokio pedagogę ir choreografę, Sigutę Mikalauskaitę – talentingą šokėją ir mokytoją. Tarp E.Juodišienės auklėtinių – ir klasikinio šokio puošmena vadinama Elena Malikėnienė, ir Asta Bazevičiūtė, šiuo metu šokanti Nyderlandų nacionaliniame balete. Sąraše – ir kylanti žvaigždė Grytė Dirmaitė.
Lietuvos baleto primabalerina Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė savo kelią irgi pradėjo „Polėkio“ kolektyve. „Polėkio“ šokėjos dalyvauja ne viename LNOBT spektaklio pastatyme – ir operos, ir baleto. Stebėdami masines scenas žiūrovai net neįtaria, kad jose šoka ir neprofesionalios balerinos“, – mirktelėjo E.Juodišienė.
Mokė ir V.Urmanavičiūtę-Urmaną
Būna dienų, kai iš LNOBT namo E.Juodišienė grįžta tik apie 22 val. vakaro, mat ji ne tik kuria šokius „Polėkio“ mergaitėms, bet ir dirba teatro mimanso artistų vadove.
Vaidybos subtilybių ji mokė garsiausius įvairių kartų šalies operos solistus: Sergejų Lariną, Vytautą Juozapaitį, Edmundą Seilių, Kostą Smoriginą ir net pačią pasaulinio garso primadoną Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną.
„Pradedantieji solistai turi apsiprasti scenoje, todėl spektakliuose jie iš pradžių vaidina statistus: sargybinius, tarnus, ponus. Jie neturi teksto, nekalba, nedainuoja. Baigę mokslus ir gavę pagrindinius vaidmenis teatre, atlikėjai nebejaučia scenos baimės: žino, kaip ištiesti nugarą, kur laikyti rankas ir t.t.“ – paaiškino E.Juodišienė.
Ji apgailestauja, kad teatras neišsaugojo specialiai V.Urmanavičiūtei-Urmanai siūto kostiumo, kurį vilkėdama ji vaidino operoje „Sevilijos Kirpėjas“.
„O galėtume teatro muziejuje tą kostiumą eksponuoti kaip didžiausią vertybę. Bet juk niekas negalvojo, kad Violeta taps tokia garsenybe“, – atsiduso „Polėkio“ vadovė.
K.Smoriginą E.Juodišienė prisimena kaip nepaprastai sunkaus charakterio solistą: „Jau tada jis buvo žvaigždė. Klausdavau: „Kur mūsų maestro?“ Kitaip jo ir nevadinau. Tačiau velniškai talentingas – tokiems daug ką galima atleisti.“
 |
| Virginijos Čepulytės nuotr./„Polėkio“ vadovė Elena Juodišienė su auklėtinėmis |
Dievo prašo tik sveikatos
Netrukus 80-metį švęsianti E.Juodišienė tiesiog žydi: vis dar smulki, pasitempusi – tikras energijos vulkanas.
Prašau Dievo sveikatos, kad galėčiau kiek galima ilgiau prasmingai gyventi, o ne ligų susukta laukti paskutiniosios
„Apie savo metus negalvoju. Jei nežiūrėčiau į tą blogai rodantį veidrodį (anksčiau vaizdas jame buvo kur kas geresnis), savo amžiaus visai nejausčiau. Galiu dirbti, suktis kaip vijurkas. Tiesa, turiu negerą įprotį – net į kitą gatvės pusę važiuočiau mašina. Bet judėjimo man netrūksta: per treniruotes prisišokinėju, prisitrypčioju“, – kalbėjo E.Juodišienė.
Ko ji sau palinkėtų artėjančio jubiliejaus proga?
„Maždaug prieš penkerius metus paskambino man buvusi, dabar jau šviesaus atminimo, kolegė ir klausia: „O tu dar dirbi teatre?“ Sakau, dar dirbu. Ji: „Na, žinai, anekdotas!“ Žmonės juoksis perskaitę, bet norėčiau, kad „Polėkio“ kolektyvas dar ilgai kartu su manimi gyvuotų. Prašau Dievo sveikatos, kad galėčiau kiek galima ilgiau prasmingai gyventi, o ne ligų susukta laukti paskutiniosios“, – didžiausią troškimą atskleidė E.Juodišienė.
Pirma santuoka žlugo dėl mito
„Jis buvo inžinierius, aš – balerina. Anyta iškėlė sąlygą: arba metu baletą ir einu studijuoti medicinos, arba Vytas su manimi skirsis. Ji buvo senų pažiūrų: visos balerinos, anot jos, atsiprašant, prostitutos. Sako, kiekvienas vyras grabinėja už užpakalio – su kuo tu čia gyveni? Pasilinksminti galima, bet žmona balerina – jokiu būdu“, – prisiminė E.Juodišienė, su pirmuoju vyru santuokoje išgyvenusi šešerius metus.
Su antruoju vyru balerina susipažino LNOBT. Jis buvo antro smuiko koncertmeisteris. Laisvalaikiu – fotografas mėgėjas.
Visos balerinos, anot jos, atsiprašant, prostitutos. Sako, kiekvienas vyras grabinėja už užpakalio – su kuo tu čia gyveni?
„Kartą nufotografavo mane ir pasiteiravo, gal norėčiau vakare kur nors pasėdėti. Taip viskas ir prasidėjo: mus daug kas siejo, valandų valandas kalbėdavomės apie muziką. Grįždavome namo po spektaklio – operos ar baleto – ir viską aptardavome. Kai man reikėdavo muzikos statyti šokiams, jis padėdavo išsirinkti. Sakydavo: paklausyk šitą, tą, aną. Tais laikais dar buvo plokštelės, o paskui prasidėjo juostinės kasetės. Tada man iš radijo muziką įrašydavo“, – maloniais prisiminimais apie anapilin jau išėjusį vyrą dalijosi E.Juodišienė.
Sutuoktiniai ne kartą diskutavo apie tai, kad daugelis baletmeisterių, statydami baletus, negalvoja apie muziką, jos negirdi. Užtat abu sutarė, kad choreografas Jurijus Smoriginas bene vienintelis giliai ir tiksliai supina muziką su judesiu.
„Pasikviečiau jį į „Polėkį“, pradėjome bendradarbiauti: taip šalia klasikinių pastatymų repertuare atsirado ir šiuolaikinė choreografija – kūrybiniai jauno menininko ieškojimai“, – pasakojo E.Juodišienė.
J.Smoriginui sukūrus choreografiją, 2000 m. „Polėkis“ pristatė dviejų veiksmų baleto vaikams „Gintariuko nuotykiai“ premjerą. Baletas pelnė publikos simpatijas ir buvo įtrauktas į LNOBT repertuarą.
 |
| Egidijos Balkutės nuotr./„Polėkio“ šokėjos pademonstravo savo kūrybą |
