„Svečiai namuose, o gaspadoriaus nėra. Parduotuvėje su moteriškėm greitai neapsisuksi“, – dėl simboliško vėlavimo pasiteisina pirkiniais nešinas V.Vildžiūnas.
„Atsiprašau, nemaniau, kad Vladas turi pasimatymą“, – guviai suskamba namų šeimininkės dailininkės Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės balsas.
Namai kaipmat prisipildo šurmulio. Ponas Vladas, akimirkai išsprukęs į lauką, į kambarį įžengia su glėbiu malkų. „Tuoj pasišildysime“, – pro baltą barzdą nusišypso ir ima smulkinti pliauskas. V.Vildžiūno rankomis sumeistrautoje krosnyje su židiniu mažumėlę pasiožiavusi įsiplieskia ugnis. Pasklinda šiluma ir lengvas dūmų kvapas.
Skaudu, kai viliesi, o paskui tenka nusivilti. Geriau nusiteikti šiek tiek skeptiškai, o po to – džiaugtis.
Tuo metu ponia Marija lyg vijurkas zuja iš virtuvės į svetainę ir atgal. Regis, vaišingumui nebus ribų: ant stalelio prie židinio gula kelių rūšių sūris, patiekiamas su kriaušėmis, pyragas, pagardintas uogiene, bandelės su lašinukais, saldainiai. Į puodelius prikliuksi karštos arbatos.
„Ar nieko neužmiršau?“ – su savimi pasitaria šeimininkė. Kritiška akimi nužvelgia stalą ir apsisukusi ant kulno išdumia. Grįžta su buteliu raudono vyno „Voruta“. Atkimšti patiki laureatui.
Šįkart tikrai yra ką švęsti – trečias kartas nemelavo. Pirmadienį paskelbta, kad skulptorius V.Vildžiūnas už viso gyvenimo nuopelnus, taip pat moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą apdovanojamas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
„Mes visada dalindavomės“
Nacionalinė premija – puiki dovana artėjančio jubiliejaus proga? Garbingą 80-ties metų sukaktį V.Vildžiūnas pasitiks gruodžio 20-ąją.
„Šeimyna man sakė, kad verčiau nesitikėčiau ir nelaukčiau. Skaudu, kai viliesi, o paskui tenka nusivilti. Geriau nusiteikti šiek tiek skeptiškai, o po to – džiaugtis“, – filosofuoja V.Vildžiūnas, iki šių metų dukart nominuotas kultūros ir meno premijai gauti, tačiau anuomet taip ir netapęs laureatu.
„Man iš tos laimės viską atleido, todėl dabar visa snarglėta. Iš akių varva – kažkoks naujas virusas siaučia, kuris kerta per akis“, – išgyvenimais dalijasi M.Vildžiūnienė.
„Anūkai taip įsijautę, lyg jie asmeniškai tą premiją būtų gavę. Sako, gavom premiją, tai dabar bus gerai“, – namiškių įspūdžius pasakoja V.Vildžiūnas.
„Vis tiek gi dalinsies – negi po pagalve pasidėsi?“ – daugiau konstatuoja nei klausia ponia Marija.
„Be abejo, dalinsiuos. Mes visada dalindavomės. Mūsų vaikai dirba meno ir kultūros sferose, todėl pinigėlių tai gauna, tai negauna, į skolas įlenda... O dabar aš kažkokį gabaliuką galėsiu finansuoti“, – pastebi nacionalinės premijos laureatas, už nuopelnus apdovanotas 104 tūkst. Lt.
Į sovietmetį negrįžtų nė dienai
Pinigai Vildžiūnų šeimoje niekada nebuvo pykčių ar nesantaikos šaltinis.
„Sovietiniais laikais įsitaisiau odinį portfelį. Kai honorarą gauni, išsikeiti po 3 rublius – keli šimtai banknotų susidaro ir, žiūrėk, tas portfelis beveik pilnas pinigų. Kam kiek reikėdavo, kol yra, tas tiek ir pasiimdavo, – be jokios nostalgijos ar sentimentų prisimena V.Vildžiūnas. – Į tuos laikus nenorėčiau grįžti nė vienai dienai.“
Patyrusio skulptoriaus skaičiavimu, kūrybai ir darbų realizavimui tuomet likdavo tik trupiniai – apie 20 proc. menininko laiko ir energijos. Visa kita prarydavo įvairūs biurokratiniai derinimai.
Kompromisų su sąžine V.Vildžiūnas niekada nedarė – jau sovietmečiu daugeliui tapo moralinio tvirtumo, nesitaikstymo su primesta ideologija pavyzdžiu. Būtent dėl įsitikinimų nepalaužiamumo kone kiekvienas jo skulptūros atsiradimas paženklintas kokiu nors kuriozu.
„Viskas nusirisdavo iki anekdotiškų situacijų, bet man savaip sekėsi“, – vertindamas nueitą kelią apibendrina skulptorius.
Darbams dirigavo raišas
Skulptūros „Lietuviška baladė“, 1973 metais iškilusios Arkikatedros pašonėje, likimas buvo pakibęs ant plauko.
Nerodžiau pykčio, bet užtikrinau, kad nieko nekeisiu. Skulptūrai svarstyti buvo sušaukta nei daugiau, nei mažiau – 13-a meno tarybų!
„Architektūros ir statybos komitetas išduodavo leidimus statybai – skulptūrų irgi. „Lietuviškai baladei“ išdavė, bet partinė valdžia spaudė vykdomąjį komitetą, kad man būtų sutrukdyta. Valdžia sako, kad leidimo nėra. Nueinu pas statybininkus, jie tikina, kad yra. Sakau, jei taip, tai man penkias kopijas. Padarė. Kai vėl man buvo aiškinama, kad leidimas neišduotas, pakišau vieną kopiją ir pareiškiau: „Nebežaiskit, nes bus tiek kopijų, kiek reikės“, – prisimena V.Vildžiūnas.
Skulptūros montavimo darbams jis dirigavo gulėdamas lovoje: „Užlipau ant vinies ir pradūriau koją, negalėjau paeiti, tai man lovelę atvežė. Partinė valdžia ateina, žiūri – gal tai kokia nors protesto akcija? Bet galiausiai man nusileido – Lionginas Šepetys (Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius, – red. past.), jei nesitraukdavau, man pasiduodavo.“
Buvo 1973-ieji – Vilniaus įkūrimo 650-osios metinės. „Valdžia Katedros aikštėje pastatė didžiulį akmenį. Prie jo partijos šulai ėjo, nešdami raudonus gvazdikus. O prie mano skulptūros su gėlėmis plūdo paprasti žmonės, miestelėnai – argi ne anekdotiška situacija?“ – sukikena V.Vildžiūnas ir mintimis nusikelia į dar tolesnę praeitį – 1968 metus, kai šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijos Kaune iškilo „Trys karaliai“.
Už juos irgi teko pakovoti: „Padariau eskizą. L.Šepetys apžiūrėjo ir sako: „Kažkas ne taip.“ Nerodžiau pykčio, bet užtikrinau, kad nieko nekeisiu. Skulptūrai svarstyti buvo sušaukta nei daugiau, nei mažiau – 13-a meno tarybų!“
„O dabar jų visai nebūna – tokių chaltūrų pristatėme...“ – įsiterpia ponia Marija.
„Istorija tuo nesibaigia, – tęsia V.Vildžiūnas. – Dalyvavau skulptūros „IX forte“ konkurse. Mano projektas buvo pripažintas geriausiu, tačiau jame esą trūko revoliucinės idėjos, sugniaužtų kumščių. L.Šepetys įtikinėjo mane pakeisti, pataisyti, bet aš kategoriškai atsisakiau – kumščiams, kur žuvo nekalti žmonės, ne vieta. Dėl to „Trys karaliai“ buvo pastatyti ne aikštės viduryje, kaip norėjau, o prie pastato sienos. Vėliau L.Šepetys prisipažino: „Pasikarščiavau be reikalo.“ Dabar skulptūra perkelta į pirminę numatytą vietą.“
Statyti leido, krikštyti – ne
Paminklas M.K.Čiurlioniui Druskininkuose, 1975 metais sukurtas kompozitoriaus, dailininko 100-osioms gimimo metinėms, irgi turi savo istoriją.
Iš pradžių užduotis Druskininkuose įamžinti M.K.Čiurlionio atminimą buvo patikėta V.Vildžiūnui. Tačiau tokiam svarbiam darbui Maskvai žūtbūt prisireikė partinio menininko, o V.Vildžiūnas niekada toks nebuvo.
Partija ieškojo kito skulptoriaus – žvilgsnis nukrypo į Kazį Švažą, kuris irgi turėjo paruošęs eskizą.
„Tačiau dvejus metus meno taryba iš jo nieko neišspaudė – ne monumentalistas, stokojo jausmo. Likus metams iki metinių minėjimo, Kultūros ministerija griebėsi už galvų ir ieškojo būdų, kaip išspręsti problemą. Buvo atsigręžta į mane“, – likimo pokštais neatsistebi V.Vildžiūnas.
Atsitiktinumų virtinė gaubia ir sostinės centre, Vokiečių gatvėje, nuo 1982 metų stūksančią „Barborą Radvilaitę“.
Visi mano kūriniai yra tarp abstrakcijos ir figūros, todėl savo įsitikinimus galėjau išreikšti taip, kad jie niekam neužkliūtų.
Skulptūra iš tikrųjų turėjo stovėti Lentvario parke, kuris kadaise buvo dovanotas Barborai Radvilaitei, tačiau mirus parko globėjui, minties atsisakyta.
„Vis tiek pasidariau gipsinį skulptūros modelį ir pastačiau jį Jeruzalės skulptūrų sode. Juk prie jo dirbau ištisus metus“, – dėsto menininkas.
Gipsiniam modeliui nykstant tiesiog akyse, skulptorius iš Vilniaus valdžios netikėtai sulaukė pasiūlymo išlieti skulptūrą iš bronzos ir pastatyti Vokiečių gatvėje.
„Ją leido statyti tik kaip dekoratyvinę skulptūrą, o vadinti Barbora uždraudė, nors žinojo, kam iš tikrųjų ji skirta. Visi mano kūriniai yra tarp abstrakcijos ir figūros, todėl savo įsitikinimus galėjau išreikšti taip, kad jie niekam neužkliūtų“, – mirkteli V.Vildžiūnas ir žvilgteli tolyn už lango, kur skulptūrų sode boluoja apsnigta Barboros figūra.
Iš nerūdijančio plieno ir granito išlieta skulptūra buvo eksponuojama pasaulinėje parodoje Kanadoje, Vankuverio bienalėje 2009–2011 metais.
„O dabar ji kažkur netoli Niujorko“, – glostydamas barzdą pasidžiaugia V.Vildžiūnas.
Medikų prognozės neišsipildė
Kaip nutiko, kad žmogui, kuriam prieš daugybę metų smarkiai susirgus gydytojai prognozavo besveikačio senio gyvenimą, vis dar paklūsta medis, akmuo, metalas?
„Turėjau būti visiškas klipata, – pasakojimą pradeda V.Vildžiūnas. – Ankstyvas pavasaris, bet jau karšta. Sodinome bulves, suplukome, o prie Šventosios pavėsyje buvo sunešti ir dar neištirpę ledai. Mes, vaikai, ant tų ledų ir pasėdėjome, ir pagulėjome, kad atsivėsintume. Taip 14-os aš pasigavau ūmų sąnarių uždegimą. Du mėnesius pragulėjau Kauno klinikose. Išleidžiant daktarė pasakė: „Nuo dabar gyvensi kaip 60 metų senis: nei šieną pjausi, nei malkas kaposi, nei vaikų turėsi.“
Bet likimas panorėjo kitaip ir medikų pranašystes – lyg vėjas nupūtė. Didžiausias Vildžiūnų turtas: 3 vaikai, 8 anūkai ir 3 proanūkiai.
O kokia dabar 80-metį netrukus švęsiančio V.Vildžiūno sveikata? „Su širdies vožtuvu, bet Santariškės netoli, tai vis pasiremontuoja“, – tėvo būklę apibūdina menininkas, Vilniaus tiltus skulptūromis „Spindulys–ietis“, „Karališkas obuolys“, „Grandinė“ ir „Laivas–pusmėnulis“ papuošęs Kunotas Vildžiūnas.
„Prieš savaitę buvo pablogėję, bet su gydytojais padraugavau, dabar – geriau. Bet mašiną vairuot uždraudė“, – pasiskundžia skulptorius ir numojęs ranka sugrąžina prie malonesnių dalykų.
Sako, verčiau pakilkime į intymiausią namų vietą – į palėpę, skulptoriaus celę.
Tuščias menas be vertybių
V.Vildžiūno, kaip skulptoriaus, gyvenimas išsitenka vos keliuose kvadratiniuose metruose įsispraudusioje dirbtuvėje. „Tai – mano naujausias darbas, prie kurio kaip išprotėjęs plušu. Nors rankas skauda, darau. Dabar nulipdyti gal penki skulptūros modelio variantai. Padarai vieną – nepatinka, pradeda birbt. Ties kitu kamuojiesi. Ir taip tol, kol nebirbia“, – darbo virtuvės uždangą praskleidžia žilagalvis. Su šios skulptūros, kurios pavadinimą ir reikšmę žino, bet neišduoda, projektu jis ketina dalyvauti Lukiškių aikštės konkurse.
Ar tas „birbia–nebirbia“ ir vadinama kūrybinėmis kančiomis? „Kūryba – per skambus žodis. Kaip Dievo vardo, taip ir jo nereikėtų minėti be reikalo. Įkliuvau į menininko profesiją, tai ir dirbu. Man esmingiausias dalykas – tai prasmės ieškojimas.“
Kūryba – per skambus žodis. Kaip Dievo vardo, taip ir jo nereikėtų minėti be reikalo. Įkliuvau į menininko profesiją, tai ir dirbu.
ką maestro mano apie šiuolaikinį meną? Ar tuos konceptualizmus ir kitus „-izmus“? „Tai dažniausiai – paklydimai. Abejotinas kelias prasmei surasti. Bent jau aš nelabai ją ten įžiūriu. Naujasis menas beveik visada įspūdingas, kartais ir labai gražus, bet tuščias, pametęs vertybes. Kai kas sako, kad formos daugiau nei turinio. Bet kad ir tos formos nėra“, – svarsto V.Vildžiūnas.
Todėl jam arčiausiai širdies – liaudies menas, kurį kelerius metus aistringai fotografavo. „Rūpintojėliai kartais visiškai sunykę, o dvasia, energetika – pulsuoja. Man tos sunykusios skulptūrėlės buvo atradimas, jos atitinka mano, kaip dabar populiaru sakyti, identitetą“, – apžvelgdamas dirbtuvėje iškabintas rūpintojėlių nuotraukas taria V.Vildžiūnas.
Tiltas tarp dviejų kartų
Taip Jeruzalėje, viename name Lobio gatvėje, telpa didžiulis lobynas – dvasios aristokratija: senieji Vildžiūnai, tėvo pėdomis sekantis sūnus dailininkas, skulptorius K.Vildžiūnas ir duktė – žurnalistė, televizijos laidos „Laiko ženklai“ autorė, kūrėja Liudvika Pociūnienė su šeimomis.
Nenuostabu, kad sovietmečiu Vildžiūnų namai buvo tapę tyliojo modernizmo kūrėjų ir kultūros rezistentų citadele, kur inteligentija būrėsi, vakarojo ir tautinėmis idėjomis priešinosi socialistiniam realizmui.
„Dauguma to meto jaunųjų menininkų neturėjo ryšio su tėvų karta. Marijos mama publicistė, visuomenės ir politikos veikėja Stefanija Ladigienė-Paliulytė buvo ašis, o mes tapome tęsiniu, tiltu tarp dviejų kartų. Todėl mūsų namuose svečiuodavosi iš Sibiro grįžęs Juozas Keliuotis, kiti žymūs žmonės, jaunieji mano kartos menininkai. Lietuvybės ir tautiškumo klausimus su Vytautu Landsbergiu aptarinėjome dar gerokai iki Sąjūdžio“, – nuo šnekų išdžiūvusią burną vynu suvilgo V.Vildžiūnas ir patikina niekada nieko nebijojęs, nes visą gyvenimą vadovavosi tėvo priesaku: „Visada siek teisybės. Dėl jos nebijok ir nukentėti.“
Kiti 2012 m. Nacionalinės premijos laureatai
Literatūrologas, literatūros kritikas Kęstutis Nastopka – už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškos semiotikos plėtojimą ir literatūros kūrinių suvokimo meną.
Scenografas Vitalijus Mazūras – už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta.
Architektas Eugenijus Miliūnas – už konceptualų architektūros erdvių suvokimą, už šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą.
Vizualaus meno kūrėjas Žilvinas Kempinas – už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą ir jos tarptautinį rezonansą.
Dirigentas Modestas Pitrėnas už platų kūrybinį mostą interpretuojant klasikinę ir šiuolaikinę muziką bei lietuviškos muzikinės kultūros sklaidą.
Indėlis į meną
Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų 7 metų Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, viena premija taip pat gal būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną. Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks prezidentė Vasario 16-osios proga.
Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis – 104 000 Lt.
