- Kuo jums pasirodė įdomus pasiūlymas kurti scenografiją spektakliui „Miranda“?
- O.Koršunovo idėjos man buvo tikrai artimos – jei jis būtų siūlęs kitokią interpretaciją, gal ir nebūčiau sutikęs dirbti. Nesutikčiau kurti Prospero salos vaizdinio, kuris būtų kupinas gerų, teigiamų emocijų, labai plačiai ir efektingai perteiktų reginių, kaip dažnai yra daroma scenografijoje. O čia buvo atsigręžta 20 metų atgal – tai man artima ir šiuo metu labai domina.
- Ar buvo keblu surasti brežnevinio laikotarpio daiktų?
- Taip. Visų pirma tai lėmė laiko stoka. Be to, visi šie daiktai jau nyksta. Vilniuje prieš du ar tris metus dar buvo keli komisai, surenkantys daiktus, kurių žmonės norėdavo atsikratyti – tarybinių laikų daiktus, paskutiniųjų dviejų dešimtmečių. O dabar šie daiktai nyksta. Įvairiuose blusturgiuose, sendaikčiuose ima plaukti 9-tojo dešimtmečio vakarietiškas „trashas“.
Dažniausiai radybų sėkmę lemdavo atsitiktinumai, kai kuriuos elementus aš pats atnešiau iš namų – tokiu būdu spektaklyje atsiranda asmeninė tavo dalis. Taigi, kurdamas šį daugiabučio namo kambarį, rėmiausi savo patirtimi – tai, ką aš prisiminiau iš savo vaikystės, paauglystės.
- „Mirandoje“ žavėjo minimalūs funkciniai, bet daugiaprasmiai scenografijos sprendimai. Rodos, kiekvienas scenos elementas buvo panaudotas, prakalbintas netradicinėmis formomis.
- Interjero vizija, modernesnis ar skurdesnis jo vaizdas, vėlgi priklauso nuo režisieriaus idėjos arba nuo pagrindinio herojus, jo socialinės padėties. Kadangi šiame spektaklyje vaizduojamas tų laikų, sovietmečio disidentas ir galbūt akademinio sluoksnio atstovas – tai ir padiktavo tam tikrą interjerą. O visi daiktai, mano sumanyti ir apgyvendinti tame kambaryje, atsirado iš karto su tikslu – jie turėjo būti funkcionalūs, o ne tik interjero detalės. Tai turėjo būti interjeras, kuriame vyksta veiksmas. Kitos daiktų funkcijos gimė scenoje iš aktorių improvizacijų bei režisieriaus idėjų. Daiktai neturėjo būti tik interjero dalys, nes tada jie taptų nebe tikri, butaforiniai, o daiktai iš tiesų yra tikri scenoje.
„Mirandos“ butas tarsi išplėštas ir atrodo lyg plaukiantis erdvėje – teatrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje. Butas kaip sala – plaukiantis erdvėje, tačiau laisvas tik tiek, kiek jam laisvės suteikia tos keturios sienos, lyg saugančios nuo išorės pavojų. Oskaro idėja dėl formos buvo tokia, kad viskas turėtų atrodyti realistiškai, kad nebūtų teatrinio, butaforinio vaizdavimo scenoje. Ir itin svarbu paminėti, kad tas butas yra it atskira erdvė su savo scena. Erdvę sudaro du kambariai: į pagrindinį, buitinės aplinkos kambarį yra įeinama per antrąjį, kuris figūruoja kaip tam tikra menama erdvė. Tokiu būdu scenoje dekoracija tarsi įgauna savo sceną.
- Savo kūrybinę biografiją pradėjote kaip laisvas menininkas. Vėliau išbandėte save teatro veikloje. Ar didelis skirtumas tarp šių dviejų pozicijų – laisvos kūrybos ir teatrinės?
- Yra skirtumų, yra ir panašumų. Manau, kaip ir vaizduojamuosiuose menuose, taip ir kuriant scenografiją yra tam tikros aplinkybės, kurios kūrybos procese vienaip ar kitaip gali tave nukreipti į vieną ar į kitą pusę, į panašumus arba į skirtumus. Be abejo, artimesnė ta sritis, kurioje aš geriausiai jaučiuosi – savo menuose, kur esi labiau nepriklausomas, o ne vykdai kažkieno idėją, viziją ar turi prisitaikyti. Nepaisant to, tarp šių pozicijų yra daug panašumų. O kalbant apie spektaklius „Miranda“ ir „Dugne“ – tai nebuvo darbas, tai, tam tikra prasme – projektai.
- Ar režisierius O. Koršunovas yra liberalus režisierius, kuris leidžia laisvai reikštis?
- Na, aš dar pakankamai mažai su juo dirbau, tačiau galiu pasakyti, kad Oskaras tikrai liberalus ir mes puikiai sutariame. Mūsų bendradarbiavimas – tai ne ta situacija, kuomet režisierius stato spektaklį, repetuoja sau, o scenografas jam yra nesvarbus. Tokio atskiro režisieriaus ir scenografo darbo negali būti.
- Spektaklyje „Dugne“ scenografiją kūrėte kartu su O. Koršunovu. Dabar „Mirandoje“ jums buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė. Ar geriau dirbti vienam ir gvildenti savo idėjas?
- Kūrybinė laisvė – toks dalykas: ji yra ir tuo pačiu jos nėra. Kaip ir žmogus – juk jis yra laisvas, tačiau vis tiek turi atlikti tam tikras pareigas. Taip pat yra ir su kūrybine laisve – priklauso, kaip tu pats ją susikursi.
Tiek „Dugne“, tiek „Miranda“ – šiek tiek kitokie nei visi Oskaro spektakliai. Kuomet aš įsijungiau į spektaklio „Dugne“ procesą, jau buvo atlikta daug darbo: buvo sukurta pagrindinė veiksmo vieta – stalas, prie kurio viskas vyksta. Atrodė, kad daugiau ten nieko ir nereikia. Aktoriai yra pats svarbiausias elementas ir nesvarbu kokioje aplinkoje jie susėda. Tiesą sakant, kuo mažiau visko – tuo geriau. Tai toks buvo pirmas mano įspūdis. Bet po to aš tą erdvę suinstaliavau. Pirmiausia, tai buvo ne tradicinė teatrinė erdvė – „ofisas“, kuriame dar stovėjo stiklinės pertvaros, mėtėsi linoleumas, gelsvos sienos, kažkoks skolintas stalas iš kito spektaklio. Mano užduotis buvo sukurti tam tikrą konferencijos erdvę, kurios veiksmas vėliau išsivystė į paskutinę vakarienę, šventimą.
Prieš pradėdamas kurti spektaklį „Miranda“, Oskaras jau žinojo, ko nori – veiksmas turi vykti brežneviniame bute. Nuo to mes ir pradėjome. Visa sovietmečio epocha, penkiaaukščiuose esantys atskiri butai – spektaklyje vaizduojami kaip salos – surinkdavo viską, ką tik „jūra“ išmesdavo. Todėl visi tie daiktai yra persimaišę: nuo stalinistinių, kaip radijas, iki modernių – kaip medžio drožlių plokštės. Įvairių daiktų stygius vertė žmones kaupti. Todėl spektaklio scenografijos visuma yra eklektiška, bet tuo pačiu ir vieninga.
