Scenografui Liudui Truikiui – 120: menas yra auka Kosmoso lygsvarai

Šiais metais minima žymaus lietuvių scenografo Liudo Truikio (1904–1987) 120-ųjų gimimo metinių sukaktis. Ta proga parodoje „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ žiūrovai bus kviečiami giliau pažvelgti į šią asmenybę ir atrasti iki tol mažiau tyrinėtus jo gyvenimo bei kūrybos kontekstus.
Liudas Truikys ir jo darbas
Liudas Truikys ir jo darbas / Organizatorių nuotr.
Temos: 2 Menas Kultūra

Spalio 18 d. Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune atidaromoje parodoje scenografo kūryba bus išsamiai pristatoma egiptomanijos, japonizmo estetikos, krikščioniškojo misticizmo, ezoterinių mokymų ir tautinio stiliaus pasaulinių tendencijų kontekste.

Lankytojus pasitiks scenografijos elementus, vaizdą, garsą ir specialiai šiai parodai kvapų menininkės Laimės Kiškūnės sukurtus kvapus į vieningą menų sintezės pajautą sinesteziškai jungiančios parodos erdvės.

Nuo senųjų civilizacijų iki lietuvių liaudies motyvų

Liudas Truikys – vienas žymiausių Lietuvos scenografų. Jo vardas visų pirma asocijuojasi su menų sintezės idėja, kuri ryškiai išsiskleidė XIX–XX a. sandūroje ir domino daugelį kūrybingų to laikotarpio asmenybių – kompozitorių, dailininkų, filosofų ir naujųjų dvasinių judėjimų pranašų.

Įkvėpimo kūrybai dailininkas sėmėsi gilindamasis į įvairių amžių ir kraštų kultūrinį bei dvasinį palikimą. Plačius L.Truikio pasaulėžiūros horizontus atspindi scenovaizdžiuose originaliai jungiami senųjų Egipto, Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos bei lietuvių liaudies meno motyvai.

Mėnulis ir žvaigždė, deganti žvakė ir kryžius, spygliai ir žaibai-žalčiukai, mitiniai gyvūnai ir sparnuotos būtybės, tolimų kraštų kaligrafijos pavyzdžiai, įvairių religijų dievybės – tai L.Truikio pamėgti dekoratyviniai scenovaizdžių ženklai ir jo įžvelgtą operų filosofinį turinį bei muzikinę plastiką apibendrinantys giliaprasmiai simboliai. Scenografijoje pabrėžiama ne funkcinė, o asociatyvinė tokių detalių prasmė.

L.Truikys žavėjo ir savo asmenybės jėga – visuomet elegantiškos išvaizdos bei rafinuotų manierų kūrėjas, giliai domėjęsis ezoteriniais XIX–XX a. sandūros mokymais ir gyvenęs egzotika dvelkiančiame bute, buvo tapęs gyva savo meto legenda, kaip ir jo mūza operos solistė Marijona Rakauskaitė (1892–1975). Truikys teigė jaučiąs pareigą tarnauti Šviesai ir laikė scenos meną ta priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.

A.Kapčiaus nuotr./L.Truikys "Apaštalai", trriptikas, 1938-39
A.Kapčiaus nuotr./L.Truikys "Apaštalai", trriptikas, 1938-39

Religinė tematika ir netikėti radiniai

L.Truikio numylėta teatro scena turi simbolinių sąsajų su bažnyčios liturgine erdve, kurios puošyba nuo XVI a. buvo suvokiama kaip Theatrum Sacrum („šventasis teatras“). Scenografas įgyvendino bažnytinės dailės projektus trijose Kauno bažnyčiose. Šiuose dailininko kūriniuose galime pastebėti spalvines ir tematines sąsajas, tačiau labai skirtingą stilistiką, subtiliai pritaikytą prie kiekvienos bažnyčios architektūros.

1938 m. L.Truikys dekoravo modernios architektūros Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) bažnyčios triumfo arką ultramarininių arkangelų freska.

Vieną bažnytinį užsakymą L.Truikys gavo sovietmečiu – 1956 m. Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčiai jis nutapė dvi fasado freskas: „Nukryžiavimas“ ir „Apraudojimas“.

Dar vienas gotikinėje Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje L.Truikio 1938–1939 m. sukurtas interjeras – reikšmingas moderniosios bažnytinės dailės pavyzdys tarpukario Lietuvoje. 1948 m. sovietinė valdžia uždarė Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčią. Altoriai buvo išardyti, kai kurie paveikslai atiduoti muziejams. Niekas nežinojo, kokiomis aplinkybėmis pradingo „Apaštalų“ triptikas. Pats dailininkas manė, kad jie buvo sunaikinti.

ČDM nuotr./L.Truikys. Scenovaizdžio ekizas operai „Don Karlas“, 1959
ČDM nuotr./L.Truikys. Scenovaizdžio ekizas operai „Don Karlas“, 1959

2023 m. kovo 31 d. seserys benediktinės, kraustydamos bažnyčios palėpę su Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotojais, aptiko netikėtą lobį, kurį manė visam laikui praradusios, – „Apaštalų“ paveikslus.

Parodos lankytojai turės unikalią galimybę pirmieji pamatyti nuo 1948 m. dingusiais laikytus Liudo Truikio tapytus tris monumentalius šios bažnyčios presbiteriją puošusius paveikslus, vaizduojančius dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L.Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu.

Operų scenovaizdžiuose – menų sintezės idėjos

Menininkas išgarsėjo dar tarpukariu, kurdamas dramos bei operos spektaklių scenovaizdžius, kuriuose pradėjo spręsti jį dominusios menų sintezės problemas, teigdamas, jog scenografijos išraiškos priemonės turi atitikti muzikinę veikalo struktūrą. Sovietmečiu, kai teatro scenoje vyravo natūralizmas, tokie novatoriški atradimai sulaukė griežtos ideologinės kritikos. L.Truikys buvo viešai apšauktas kosmopolitu, formalistu ir mistiku ir ilgiems metams nušalintas nuo teatrinės kūrybos. Tik vadinamojo atšilimo laikotarpiu menininkas vėl sugrįžo į teatrą, ir tuomet jo talentas sužibėjo visu brandumu.

ČDM nuotr./L.Truikys. Scenovaizdžio eskizas operai „Madam Baterflai“, 1959
ČDM nuotr./L.Truikys. Scenovaizdžio eskizas operai „Madam Baterflai“, 1959

Parodoje eksponuojami svarbiausieji L.Truikio scenovaizdžių operoms „Trys talismanai“ (1936), „Eglė“ (1939), „Gražina“ (1968), „Madam Baterflai“ (1937, 1959, 1986), „Aida“ (1963–1965, 1975), „Otelas“ (1938, 1983–1984) ir „Don Karlas“ (1959, 1981) eskizai, kuriuose išryškėja unikalūs vizualinių formų simfonizmo principai, keletas įspūdingų teatrinių kostiumų.

Romualdo Rakausko nuotr. / ČDM nuotr./L.Truikys prie Čiurlionio dailės muziejaus fontano
Romualdo Rakausko nuotr. / ČDM nuotr./L.Truikys prie Čiurlionio dailės muziejaus fontano

L.Truikio sukurti scenografijos projektai Giuseppe‘ės Verdi‘io operai „Don Karlas“ 1959 m. ir 1981 m. jo kūrybinėje biografijoje yra bene reikšmingiausi darbai, pakylėjantys menų sintezės idėją į metafizines aukštumas.

1959 m. su „Don Karlo“ dekoracijomis L.Truikys sugrįžo į didžiąją teatro sceną po beveik 20 metų tylos. Liudininkų pasakojimais, užgesus šviesoms ir prieš žiūrovus pasirodžius uždangai su ritminga gotikinių ornamentų ir stilizuoto kryžiaus kartote, salė prapliupo ilgomis ovacijomis.

L.Truikio scenovaizdžių ir kostiumų eskizai operai „Aida“ (1963–1965 m., 1975 m.) yra vieni iš įdomiausių ir didžiausio pripažinimo sulaukusių dailininko darbų. Juose atsiskleidžia gilus senovės Egipto ir kitų senųjų civilizacijų vaizduojamojo meno išmanymas ir didžiulės pastangos, kurias jis įdėjo ieškodamas įvairiausių pirmavaizdžių – monumentalios architektūros, skulptūros, aprangos ir dekoro – detalių.

Operos „Gražina“ scenografijos sukūrimas 1968 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo itin svarbus L.Truikiui. Jis žymėjo laipsnišką scenografo sugrįžimą į didžiąją sceną po kūrybos suvaržymo metų ir galimybę toliau tęsti menų sintezės paieškas.

ČDM nuotr./L.Truikio scenovaizdžio eskizas operai „Trys talismanai“, 1936
ČDM nuotr./L.Truikio scenovaizdžio eskizas operai „Trys talismanai“, 1936

Kvapas – neatsiejama L.Truikio kūrybos dalis

Kam teko lankytis L.Truikio namuose, visi pajusdavo ypatingą įkvepiančią jų atmosferą. Sakraliniai kvapai galėjo smarkiai veikti teosofinės ezoterikos persunktą menininko kūrybą. Jie, kaip ir šviesa, kaip spalva ar kaip erdvinė forma, srūva jo misterinėse scenografijose. Todėl parodoje šalia žymiausių operų scenografijos eskizų kaip natūralus ir savarankiškas aktorius atsirado kvapas, kuris kaip rafinuočiausias gamtos siūlas suveria pačius ypatingiausius menininko kūrinius.

Kvapų menininkė, parfumerė Laimė Kiškūnė šiai parodai specialiai sukūrė sakurų kvapą, kuris atskleis sąsajas su Japonija. Švelniame ir jaudinančiame japoninių vyšnių kvape galima užuosti karčiuosius migdolus, alyvas, kavos ir vos juntamus žibuoklių bei jazminų pustonius. Egipto temai ypač dera faraonės Hačepsutos laikotarpio (XV a. prieš m. e.) Myrtinum kvepalų istorinė rekonstrukcija.

Į parodą persikėlė ir smilkalų kvapas, tvyrojęs L.Truikio namuose. Kilnus, gilus, menantis frankincenso, miros, benzoino, gintaro ir kadagių spyglių substancijų prisodrintus bažnytinius smilkalus. Ekspozicijoje lietuvišką kraštovaizdį atspindi eglių kvapas – nepaprastai malonus, minkštas, globojantis bei guodžiantis. Parodos erdvę pripildo ir smilkališkas, dūmiškas, pieniškai saldus Indijos santalo kvapas, suteikdamas jai beribį iškilmingumą ir netgi pamaldumą.

Paroda Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55) veiks iki 2025 vasario 16 d. Parodos kuratorės – dr. Radvilė Racėnaitė, Rasa Bieliūnaitė, Rasa Ruibienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis