Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.
Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Lk 21, 25-28. 34-36)
Jėzus pasakė savo mokiniams: „Bus ženklų saulėje mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis… Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Tiems reiškiniams prasidėjus, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.
Tai adventas… Atėjimas, apie kurį pirmajame Mišių skaitinyje prabyla pranašas Jeremijas. Jis kalba apie tai, kaip žmonės pažįsta Dievą: „Ateis štai dienos, kuomet ištesėsiu išganymo žodį“…
Žmonių neįtikina Dievas, esantis kažkur tolybėse, dalijantis pažadus, susijusius su tolima ateitimi.
Žmonių neįtikina Dievas, esantis kažkur tolybėse, dalijantis pažadus, susijusius su tolima ateitimi.
Tokius pažadus dalija visi, kas netingi: viršininkai, politikai, taip pat ir apsileidę pavaldiniai. Santykyje su Dievu žmogus trokšta, kad duotas „išganymo žodis“ pasiektų jį, kad Dievo meilė nesibaigtų tol, kol mes nebūsime pajutę tų pažadų išsipildymo. Susijaudiname ir atveriame savo širdį, kai pajuntame, jog Dievu galime pasitikėti. Dievas pasitiki žmogumi, žmogus pasitiki Dievu.
Nuo šito Senojo Testamento liudijimo peršokame prie Evangelijos žodžių, kuriais piešiamas pasaulio vaizdas: sukrėtimai, išgąstis, karai. Niekaip negaliu atsikratyti minties, kad taip įmanoma nusakyti visą visų laikų mūsų pasaulio istoriją. Ilgai neužtruktume, pamėginę išvardyti, kur šiuo metu pasaulyje aidi karo garsai, kur girdisi sprogimai, kur žmogaus neapykanta verčia kentėti kitus žmones. Tektų netgi stebėtis, kad tokie blogio šaltiniai yra visai čia pat, o gal net ir mumyse…
Dievas teisia žmogų ir mato, kad ir jis yra atitolęs, tačiau vietoje to, kad pasmerktų, eina pas jį, norėdamas atitaisyti prarastus ryšius.
Šioje sumaištyje girdime Viešpaties balsą: Žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse“. Dievas ateina pas žmogų ne tada, kai esame pasirengę Jį pagarbinti ir priimti, kaip visų pripažintą Valdovą. Ne, Jis ateina į mūsų gyvenimo sumaištį. Dievas ateina teisti pasaulio ir mato, kad jis labai atitolęs, tačiau nepasibjauri juo, nesmerkia ir trokšta priartėti. Dievas teisia žmogų ir mato, kad ir jis yra atitolęs, tačiau vietoje to, kad pasmerktų, eina pas jį, norėdamas atitaisyti prarastus ryšius. Dievas teisia mane ir mato, kad mano „širdis apsunkusi“, todėl prieina arčiau, taip, kad net ta apsunkusi širdis galėtų Jį pajusti.
Adventas ir yra tas laikas, kai mes kviečiami priartėti prie Dievo. Tereikia tik suvokti, kad Jis pas mus ateina ne debesyse, bet pajuntamas net ir mažiausiuose ramybės ištroškusių širdžių veiksmuose. Dievas nepasirodo mums liepsnų apsuptame soste, bet mano artimųjų švelnume, neužsitarnautame pažįstamų ar nepažįstamų žmonių šiandien man parodytame gerume.
Adventas ir yra tas laikas, kai mes kviečiami priartėti prie Dievo. Tereikia tik suvokti, kad Jis pas mus ateina ne debesyse, bet pajuntamas net ir mažiausiuose ramybės ištroškusių širdžių veiksmuose.
Tokia yra ar bent jau turėtų būti mūsų kelionė per pasaulį. Mes jame esame piliečiai ir svetimšaliai, šių dienų saugotojai ir amžinybės piligrimai. Mes žvelgiame į kūrinių akis, mėgindami jose įžvelgti amžinybės bedugnę, keliame akis aukštyn ir nuleidžiame galvą, kad matytume brolius, rūpinamės savo širdies ilgesiu ir drauge stengiamės suprasti Dievo meilę.. Mes mylime ir ilgimės meilės.
Visa tai suartina žemę ir dangų…
