Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių. (Jn 21,1-14)
Apaštalai grįžo ten, kur viskas prasidėjo. Jie prisiminė savo ankstesnįjį užsiėmimą, vėl prabilo paprastais, kasdienio gyvenimo tikrovę nusakančiais žodžiais: „Einu žvejoti. Ir mes einame su tavimi“. Vėliau sekė varginga naktis, tuščios valtys, nusivylę veidai… Paskutinis Jėzaus pasirodymas prieš Jam įžengiant į dangų yra apsuptas kasdienybės. Čia, tarp mūsų įprastų darbų mums lemta susitikti Viešpatį. Drauge esame priversti suvokti, kad Jis visų pirma yra žmonių gyvenimuose, o ne atskirtas šventomis užtvaromis.
Juk tikras tikėjimas niekuomet negali būti atskirtas nuo gyvenimo.
Jėzus grįžta pas tuos, kurie Jį paliko, ir vietoje to, kad paprašytų mokinius priklaupti prieš Jį, pats priklaupia prie ant laužo kepančios žuvies. Šią akimirką Jis yra panašus į šeimos motiną, ruošiančią pusryčius savo namiškiams. Išganytojo elgesys visuomet pasižymėjo švelnumu, nusižeminimu, rūpesčiu savaisiais. Jis tikrai pateisino savo paties Paskutinės Vakarienės metu ištartus žodžius: „Nebevadinu jūsų tarnais… aš jus draugais vadinu“. Į šiuos draugus Jis ir kreipiasi, prašydamas atnešti ką tik pagautos žuvies. Tai labai reikšminga ir graži akimirka: Jėzaus paruoštos ir apaštalų sugautos žuvys atsiduria drauge ant stalo, ir niekas nedaro tarp jų jokio skirtumo. Čia, gaubiami tokios draugiškos atmosferos, kuomet, atrodo, išnyko paskutiniai barjerai, sėdėdami prie sukurto laužo, kalbasi Jėzus su Petru.
Mes pagrįstai kalbame apie Išganytoją, kaip patį jautriausią žmogų. Jis ir į Petrą kreipiasi paprasta meilės kalba, atkartodamas jau iki tol begalę kartų pasaulyje nuaidėjusius klausimus, kuriuos vienas kitam nepailsdami užduoda įsimylėjėliai: „Ar tu myli? Ar myli mane?“
Tai paprasti žodžiai, kurių niekada nebus per daug. Jie būtini visų mūsų gyvenimui. Šiuos klausimus ir į juos duotus atsakymus supranta net mažas vaikas, nes tai girdi kasdien iš savo motinos lūpų.
Šventi žodžiai, išreiškiantys pačią gyvenimo esmę… Juk tikras tikėjimas niekuomet negali būti atskirtas nuo gyvenimo.
Trys klausimai, vienodi ir kiekvieną kartą skirtingi: „Simonai, ar myli mane?“ Šiuose Jėzaus žodžiuose yra viskas: meilė, siūloma draugystė ir rūpestis. Nuolat kartojami ir beveik privedę Petrą prie ašarų Jėzaus klausimai parodo begalinį nuoširdumą ir drauge Kūrėjo pasilenkimą prie savo kūrinio.
Nuolat kartojami ir beveik privedę Petrą prie ašarų Jėzaus klausimai parodo begalinį nuoširdumą ir drauge Kūrėjo pasilenkimą prie savo kūrinio.
Viešpats klausia savo mokinį: „Simonai, ar tu myli mane? Jei tau atrodo, kad mylėti yra per sunku, parodyk man prieraišumą, jei meilė kelia baimę, būk mano draugu. Man to pakaks, nes tavo troškimas mylėti jau yra meilė“.
Kai kurie Šventojo Rašto komentatoriai labai akcentuoja šį trigubą meilės reikalavimą, teigdami, kad tokiu būdu Jėzus norėjo sukurti atsvarą trigubam Petro išsigynimui kančios metu.
Iš tikrųjų tai veikiau Dievo prisitaikymas prie žmogiškos menkystės, kai Jam kur kas labiau rūpi, kad pats Petras suvoktų meilės būtinybę. Tikroji meilė visuomet pirmiau kalba apie kitą žmogų. Tai pasakojimas apie Dievą, kuris maldauja parodyti Jam meilę, Dievą, kuriam pakanka tiek nedaug – atviros širdies.
Tikiu, kad atėjus paskutinei gyvenimo dienai, nors būtume ir tūkstančius kartų išdavę Viešpatį, Jis tūkstančius kartų užduos tik tą vieną klausimą: „Ar myli mane?“, o mums nereiks daryti nieko daugiau, tik tūkstančius kartų atsakyti: „Myliu“…
Trokštu mylėti…
