Seno Hipio pravardę menininkui Rimvydui Matijaškai prilipdė vienas tolimas giminaitis verslininkas. „Tu lyg ir ne bomžas, bet ir ne visai normalus žmogus. Tu – kaip hipis“, – kartą užpykęs pasakė. Ir pradėjo pasakoti, kaip matė per „Discovery“ televizijos kanalą reportažą apie hipių salą. Galiausiai pridūrė: „Tik nerūkai žolės ir neturi ilgų plaukų“. Tas pasakojimas Rimvydui patiko, o į galvą toptelėjo – taigi, tikrai, visą laiką buvau į hipį panašus, tik pats to nežinojau. Menininkas užsiaugino plaukus, pradėjo uostyti tabaką ir vadintis Seno Hipio pravarde.
Anykščius Rimvydas vadina savo antrąja Tėvyne. „Nors gal – jie ir pirmoji“, – šiek tiek pagalvoja ir paaiškina, kad iš šio miesto yra kilusi visa mamos giminė. „Grįžau ten, iš kur ji išvažiavo, juo labiau, kad Vilniuje nieko vertingo ir nebuvau užsidirbęs“, – priduria.
Įsikūręs močiutės namuose, Rimvydas ėmėsi juos tvarkyti. Sugalvojęs atkurti namą puošusius raižinius, jis nusipirko specialų pjūklą. Pamatęs, kaip gražiai jam pavyko, namą papuošti sugalvojo ir kaimynas, o paskui prasidėjo saulės iš medžio ripkų, vėliau virtusios erotiniais motyvais. Rimvydas net dvi medžio pjaustinių parodas surengė. Vieną Ukmergėje, o kitą – „Rievių eskizai/Siaurapjūklinė erotika“ Kaune. „Kiek ir kokia meilė įkvepia menininkus, sunku pasakyti, – svarsto, – bet tobulas moters kūno grožis tikriausiai įkvepia daugelį. Muzikus – irgi“.
Paklaustas, ką bendro turi medis ir muzika, Rimvydas juokiasi: „Ir viena, ir kita yra kūryba – muzika kuriama natomis, medis kuria rievėmis. Tačiau ne visiems duota tokią kūrybą suprasti“.
Dirbdamas su medžiu kai kada Rimvydas klausosi muzikos. Ją dažniausiai groja radijas, tikrai ne patefonas. Kur jau ten pribėgiosi plokšteles keisti! Vinilo plokštelių Rimvydo namuose visada buvo. Jas kaupė nuo paauglystės: „Nebuvo tada kompiuterių, išmaniųjų telefonų, interneto. Gal todėl kiekvienas stengėsi turėti kokį nors širdžiai mielą hobį – vieni domėjosi numizmatika, kiti – filatelija, modeliavimu, fotografija ir, aišku, daugelis buvo melomanai. Kartą užėjau pas kiemo draugą, jo brolis užleido miuziklą „Jėzus Kristus – superžvaigzdė“. Metus zyziau, galiausiai tėvai ir seneliai man 16-ojo gimtadienio proga 1978-aisiais nupirko tiems laikams tikrai neblogą muzikinį centrą „Melodija-101“. Tą patį pavasarį, per moksleivių ekskursiją nusipirkau pirmąsias dvi plokšteles – „Velnio nuotaką“ ir „Ugnies medžioklę su varovais“.
Šiandien menininko kolekcijoje – daugiau nei 1000 plokštelių. Būtų jų gerokai per 1500, jei nebūtų išpardavęs savo klasikinės muzikos plokštelių kolekcijos.
Daugiau nei pusė Rimvydo kolekcijos yra lietuvių autorių plokštelės. „Gaila, kad mes per vėlai supratome, kad pirmiausia reikia puoselėti savo krašto muziką. Garsiausių pasaulio kolektyvų muzikos nesunkiai galima rasti internete ir pasiklausyti. Lietuviškų, gi, kai kurių įrašų su žiburiu tenka ieškoti“.
Visomis savo plokštelėmis menininkas didžiuojasi vienodai. „Kas man paaiškins, kaip galima labiau ar mažiau didžiuotis Vytautu Kernagiu, Sauliumi Sondeckiu, Gintaru Abariumi, Marina Granovskaja, Juozu Domarku, GTC trio, Petru Vyšniausku, Giedriumi Kuprevičiumi, Broniumi Kutavičiumi ir daugeliu kitų. „Jei man nepatinka muzika, aš jos neperku, – priduria, – nors vertė būtų pasakiška“.
Kol gyveno Vilniuje, Rimvydas kaip ir daugelis to meto jaunuolių nuolat vaikščiodavo į legendinį vinilų turgų Antakalnyje. Gyveno tuometinėje Krantinės gatvėje, tai turgus būdavo ranka pasiekiamas. Sovietmečiu daug pirkti nebuvo pinigų, muzikos mėgėjai ten lankydavosi ir dėl informacijos.
Šiandien, kai vinilas vėl grįžta į madą, menininkas sako, kad geras daiktas niekada nepraranda savo vertės. Minimaliai prižiūrimas, jis išlieka geros kokybės ilgus metus. „Tarsi paveikslas, – šypteli. – Rimtai, per 100 metų, jei tinkamai laikai, vinilui nieko nenutinka. 1978 metais pirkti mano pirmieji vinilai šiandien groja kaip nauji“.
Šiais metais Anykščiuose, per nacionalinį bardų muzikos festivalį „Purpurinis vakaras“, festivalio organizatoriai „Bardai LT“ Rimvydą įkalbėjo viešai parodyti savo kolekciją. Daugelis jos eksponatų bus su autoriniais parašais. „Su tais, kurie ateis į pristatymą, galėsiu pasidalinti, kaip surinkti gerą kolekciją nedaug investuojant, bet iš tiesų atiduodant jai visą save“, – žada lietuviškos muzikos gerbėjas, menininkas Rimvydas Matijaška.
Nacionalinį bardų festivalį „Purpurinis vakaras“ rugpjūčio 15 dieną, 17 valandą pradės dainuojamosios poezijos albumų parodos iš Seno Hipio kolekcijos atidarymas Anykščių kultūros centre. Festivalio renginius iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
