Seminare „(Ne)girdimas auditorijų balsas“ kultūros, politikos ir švietimo srities ekspertai ieškojo atsakymų ir dalijosi įžvalgomis, kaip pasiekti toliausiai nuo kultūros nutolusias auditorijas, kaip su jomis kalbėtis ir stiprinti ryšį.
Tiek kultūros srities atstovai, tiek sociologai bei politologai atkreipia dėmesį, kad svarbiausia yra sukurti santykį su auditorija, išgirsti jos poreikius, o svarbiausiu dalyviu šiame procese tampa konkrečioje vietovėje veikianti kultūros organizacija.
Pasak Mildos Laužikaitės, seminarą organizavusios asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovės, itin svarbu pasiekti nuo kultūros nutolusias auditorijas ir mažinti atskirtį tarp „mes“ ir „jie“, susitikti ir pažinti kitą.
„Kad būtų sukurtas ryšys su labiausiai nutolusiomis auditorijomis, reikia tiek organizacijos įdirbio, tiek pačių kultūros profesionalų jautrumo ir sąmoningumo, įsiklausymo, išgirdimo, – teigia M.Laužikaitė. – Kultūros organizacijos, suvokiančios savo vaidmenį stiprinant pilietinę visuomenę, atlieka svarbią misiją atsiverdamos skirtingoms visuomenės grupėms, jas aktyviai kviesdamos susitikti ir patirti kultūrą kartu, kurdamos erdves ir progas visuomenės dialogui.“
Politologė dr. Ainė Ramonaitė atkreipia dėmesį, kad dabar pasaulyje itin daug kalbama apie poliarizaciją – visuomenės tiek stipriai susiskaldžiusios, kad žmonės nenori vieni kitų išgirsti ir suprasti.
„Kitas svarbus veiksnys – socialinis apmaudas. Nors ekonominiai rodikliai auga, tačiau žmonės negali pamiršti per dešimtmečius įsisenėjusių problemų, jų neapleidžia menkavertiškumo jausmas. O kai ilgą laiką negali išsakyti daugelio dalykų, tavęs niekas negirdi, didėja susvetimėjimas, nepasitikėjimas viešąja erdve. Taip prasideda skirtis į dvi Lietuvas – „kultūringą“ ir „nekultūringą“, kuri neatradusi kultūros renginių ir mano, kad tai ne jiems“, – savo įžvalga dalijasi politologė.
Kultūros ir pilietiškumo sąsajos
Tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ atskleidė ir tiesioginę dalyvavimo kultūroje sąsają su pilietinėmis kompetencijomis. Aktyviau į kultūrinį gyvenimą įsitraukę žmonės yra ir pilietiškesni: dažniau padeda kitai tautinei, religinei ar socialinei grupei priklausantiems žmonėms, aktyviau dalyvauja rinkimuose.
Siekiant, kad kultūros procesuose dalyvautų kuo įvairesnių žmonių, buvo sukurta ir jau beveik dešimtmetį įgyvendinama programa „Atvirumo menas“, kuri padeda organizacijoms atrasti savo misiją, stiprinti ryšį su auditorijomis, o darbuotojams ugdyti profesines kompetencijas.
Per aštuonerius metus „Kūrybinių jungčių“ įgyvendinamoje programoje dalyvavo 44 kultūros organizacijos (muziejai, galerijos, bibliotekos, kultūros centrai, festivaliai ir t. t.), iš viso daugiau nei 400 kultūros profesionalų. Net 64 proc. pagrindine priežastimi dalyvauti programoje įvardijo auditorijų tyrinėjimą ir pritraukimą, trečdalis paminėjo organizacijos vidinę ir išorinę komunikaciją ir bendradarbiavimo stiprinimą, dalis – strateginio pokyčio įgyvendinimą.
„Kultūros organizacijos pastebėjo, kad kartu su kūrybos profesionalais vyksta nuoseklus ir gilus procesas, kurio metu sprendžiami aktualiausi klausimai, įtraukiami ir išgirstami skirtingų grandžių darbuotojai, stiprinamos jų kompetencijos. Didžioji dalis organizacijų pirmą kartą gyvai susitiko ir su savo auditorija, išgirdo jos poreikius. Pastebėjome, kad organizacijas tai įkvėpė kūrybiniams procesams, tyrinėjimams ir sprendimų, kurie orientuoti į konkrečią auditoriją, kūrimui“, – teigia Rita Naujokaitytė, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ valdybos narė.
Kaip renginys siaurai auditorijai tapo miesto įvykiu
Seminare „(Ne)girdimas auditorijų balsas“ savo patirtimi, kaip pavyko suburti visą miesto bendruomenę, pasidalijo Vilkaviškyje vykstančio festivalio „Mažinam atstumą“ organizatorė Aksana Laskevičienė. Per keletą metų siaurai auditorijai skirtas renginys tapo visą miestą vienijančiu įvykiu.
„Festivalis gimė per kovidą, kai norėjosi išlaikyti kontaktą tarp žmonių. Pagalvojome, kad labiausiai nukentėjęs jaučiasi jaunimas, todėl pakvietėme alternatyvios muzikos grupes išlįsti iš pogrindžio, susiburti ir atkurti ryšius. Taip festivalis nuo labai mažos auditorijos plėtėsi ir šiemet tapo visapusišku miesto festivaliu, kur jaučiasi laisvė ir vienybė“, – pasakojo A.Laskevičienė.
Ji pastebi, kad mažoje bendruomenėje, kur vieni kitus daugmaž pažįsta, nėra auditorijos, o yra kaimynas, sūnaus draugas, mokytojas. „Turiu keturis vaikus, tad pradžioje domėjausi, kas jiems aktualu, taip mano artima aplinka tapo pagrindine auditorija, o jų poreikiai nurodė kryptį renginiui mieste. Buvo nelengva, pirmaisiais metais reikėjo surinkti jaunimą ir iš automobilių stovėjimo aikštelių į renginį. Tad su tiksline auditorija teko kalbėtis akis į akį ir kviesti juos ateiti“, – šypsosi „Mažinam atstumą“ organizatorė.
Pasak M.Laužikaitės, Vilkaviškio atvejis yra labai ryškus kūrybingo veikimo pavyzdys – organizacija tyrinėjo, išsiaiškino, kas vyksta vietos bendruomenėje ir meno lauke, gryninosi aktualius iššūkius ir poreikius, pagal tai pasirinko auditoriją ir vystė festivalio koncepciją, šiame procese pasitelkė empatiją ir intuiciją, visame procese nuosekliai stengėsi įtraukti kuo daugiau žmonių, mezgė naujas partnerystes.
„Mes dažnai kalbame apie tai, kuo skiriasi sampratos „auditorija“ ir „bendruomenė“. Auditorija konstruojama statistikos pagrindu, tai anonimiška žmonių grupė. Bendruomenė – tai žmonės, kuriuos žinai ir stengiesi suprasti, su kuriais mezgi ryšius, kuriems skiriama organizacijos veikla. Statistiniai duomenys svarbu, bet jie neatskleidžia žmonių istorijų. Būtent todėl „Atvirumo meno“ programoje organizacijas visuomet skatiname susitikti su žmonėmis, kalbėtis, domėtis jų patirtimis, poreikiais, pakviesti įsitraukti kaip bendrakūrėjus“, – teigia M.Laužikaitė.
Asmeninis kvietimas padeda peržengti slenkstį
Politologė dr. A.Ramonaitė atkreipia dėmesį, kad asmeninis susitikimas ir kvietimas į renginius siejasi su politikos mokslų teorija, kodėl žmonės neprisijungia prie pilietinių organizacijų – nes jie nenori, negali arba niekas nepakvietė.
„Pagrindine priežastimi dažniausiai tampa ta trečioji priežastis – „niekas nepakvietė“. Asmeninis kvietimas padeda peržengti psichologinį slenkstį, kai žmonės nedrįsta, nes mano, kad tai ne jiems“, – sako dr. A.Ramonaitė.
Ji pataria nenurašyti skirtingų nuomonių, stengtis jas išgirsti. „Didžioji dalis nemoka priimti to, atrodytų, nekultūringo kalbėjimo, tiesmukos šnekos, bet jeigu žmonės bus neišklausyti, nuolat tvyros įtempta situacija. Ypač svarbūs gyvi susitikimai, nes diskusijos socialinėse medijose problemos neišsprendžia. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje „dalyvaujamojo biudžeto“ inciatyvose į sporto salę susirenka žmonės ir vargingiau gyvenantys, ir geriau, jie išsako savo bėdas, išrėkia jas, susikaupusį apmaudą ir tada prasideda kalba“, – pasakoja dr. A.Ramonaitė.
Vilniaus universiteto sociologo dr. Tado Šarūno teigimu, sukurti ryšį su auditorija – ypač sunkus darbas, kuris remiasi ne paslaugos teikimu, o santykio kūrimu.
„Pradžioje vertinga kalbėtis su mažu segmentu ir tą apimtį didinti proceso eigoje. Geras startas suteikia daugiau pasitikėjimo ir po to galima siekti tolimesnes ar mažiau pasiekiamas auditorijas. Jeigu mes iš tikrųjų norime pasiekti pokytį ir apčiuopiamą rezultatą, turime gerbti skirtingas nuomones ir jas išgirsti“, – teigia sociologas.
Kultūra – kaip būdas susitikti, kalbėtis, integruotis
Kultūrą kaip vieną iš būdų susitikti, pakviesti, kalbėtis, pristatyti ir pažinti Lietuvą, integruotis, vertina Aistė Ulubey, VšĮ menų agentūros „Artscape“ vadovė.
„Savo kelionę su migrantų bendruomenėmis pradėjome 2016 m., nuo to laiko daug kas pasikeitė. Naujausiais duomenimis, daugiau nei 7 proc. Lietuvos gyventojų yra migrantai, o Vilniaus savivaldybė skelbia, kad kas devintas gyvenantis sostinėje yra iš kitos šalies. Tai dideli pokyčiai mūsų visuomenėje“, – teigia A.Ulubey.
Ji neabejoja, kad kultūros organizacijos turi prisiimti atsakomybę ir suprasti, kad migrantai tai didelė auditorija, kuriai svarbu jausti priklausymą Lietuvai.
„Turime pakviesti imigrantus kalbėtis, kad bendruomenės nesijaustų izoliuotos. Mes visuomet galvojame, su kuriomis kultūros organizacijomis galime tarpininkauti, suvesti atvykusius į Lietuvą žmones, kad jie susipažintų, megztų ryšius. Siekiame, kad kultūra iš tiesų būtų įtrauki, t. y. žmogus yra pripažįstamas, skatinamas dalyvauti“, – sako „Artscape“ vadovė, šiuo metu įgyvendinanti meninį projektą ir su įkalintais asmenimis.
Pasak M.Laužikaitės, kultūros organizacijos turėtų išsigryninti ir suvokti savo visuomeninę misiją, taip pat kurti dialogų erdves.
„Gal žmonės kitakalbėse bendruomenėse gyvena kartomis, bet nesijaučia šios visuomenės dalimi ir organizacijos išsikeltas tikslas – pradėti skirtį mažinti. Gal organizacijos misija – kurti vietos tapatybę ar dialogą tarp kartų, o gal – padėti atrasti kūrybinės raiškos laisvę ir įvairovę. Taigi kiekvienai kultūros organizacijai, pirmiausia, patartina atsakyti sau į klausimus – kas mes esame ir kokią misiją nešame kaip organizacija“, – teigia „Kūrybinių jungčių“ vadovė.
