2009 metais pasirodžiusiame eilėraščių rinkinyje „Pagyvenusio vyro pagundos“ buvo publikuotos pirmosios S.Parulskio nuotraukos, paties rašytojo teigimu, skirtos pridengti tekstų nuogumą. Po trejų metų išleistas romanas „Tamsa ir partneriai“, kurio pagrindiniu veikėju tapo fotografas, fiksuojantis masines žydų žudynes. 2019 metų knygoje „Dvigubo dugno keleiviai“ jau kiekvienas tekstas turi ir savo nuotrauką, o nuotrauka – tekstą.
Paklaustas, ar tokiais tempais Parulskis rašytojas nesiruošia tapti Parulskiu fotografu ir ilgainiui leisti ne grožines, bet fotografijų knygas, pašnekovas tik nusijuokia tardamas, kad yra tik fotografas mėgėjas, kurį pasivaikščioti vedžioja fotoaparatas.
– Pamenu jūsų įrašą feisbuke, kuriame pasakojote, kaip fotografuodamas medžius buvote iškoneveiktas moters pro langą, pamaniusios, kad vėliau ketinate tuos medžius pjauti. Ar dažnai dabar tenka atsakinėti į klausimą, kodėl čia kažką fotografuojate?
– Vis nutinka tokių situacijų, kai dėl to reikia teisintis ar aiškintis. Tačiau ne tik kitiems. Aš ir pats savęs kartais klausiu, kam fotografuoju, kodėl man vis prireikia užsidaryti sandėliuke ir ryškinti juosteles, spausdinti nuotraukas. Ką aš su visu tuo darysiu?
