– Kokį vaidmenį atliksite „Onegine“?
– Na, vaidmuo nedidelis, epizodinis. Labai mėgstu tokius vaidmenis. Kompozitorius neparašė daug natų, bet man labai smagu dirbti su „bohemiečiais“. Čia visi labai vienas kitą myli. Dėl to čia ir dainuoju, ne dėl svarbaus vaidmens. Nors režisierė stengiasi įkvėpti Larinai svarbos – Čaikovskio Larina kur buvus, kur nebuvus, o čia ji turi savo istoriją. Noriu pasidžiaugti dėl kolegės Irenos Milkevičiūtės. Stebėjau ją per „Onegino“ repeticijas, mačiau jos laimingą, šviesų, gražų veidą. Labai džiaugiausi. Tai yra džiaugsmas ne tik dainuoti, bet ir būti kolektyve. Kiek džiaugiuosi aš pati, žinau, bet kai pamačiau švytinčią Ireną, kokią teatre retai pamatysi, tiesiog užplūdo laimė. Ji tokia graži, atjaunėjusi 20 metų.
– Jūs ir I.Milkevičiūtė – abi esate sopranai, veikiausiai anksčiau nedažnai teko būti scenoje kartu?
– Su Irena Milkevičiūte esu dainavusi. Tai buvo Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymas. Man buvo primygtinai siūloma dainuoti Turandot partiją, kaip ir I.Milkevičiūtei, bet visada svajojau būti su ja scenoje. Kadangi abi esame sopranai, tokia proga išties reta. Tada pasinaudojau galimybe ir paprašiau, kad man leistų dainuoti Liu partiją. Dainavome toje pačioje operoje.
– Ar tarp jūsų kada nors yra vykusi konkurencinė kova?
– Jaučiu jai didžiulę pagarbą ir meilę. Manau, ji jaučia tą patį. Irena – labai taikus, šiltas ir geras žmogus. Mes per visą karjerą elgėmės pagarbiai viena su kita.
– „Onegino“ užkulisiuose kalbama, kad visada svajojote užsirūkyti scenoje ir pagaliau šioje operoje gavote tokią progą. Tai tiesa?
– (Juokiasi.) Cigaretė „Onegine“ yra mano idėja, o D.Ibelhauptaitė neprieštaravo. Mano vaidinama Larina yra šeimininkė ir gali sau leisti viską. Rūkyti – taip pat. Gyvenime niekada nerūkiau ir nerūkysiu.
Esu iš tų ištikimųjų – esu ištikima vieninteliam vyrui visą gyvenimą, ištikima savo siekiams, idealams, savo gyvenimo kredo.– Vis pasirodydavote televizijos projekte „Triumfo arka“. Ar ketinate greitu laiku vėl atsirasti televizijoje, ar jūsų ten netraukia?
– Nelabai traukia. Jaučiuosi nefotogeniška televizijai ir nemėgstu daryti iš rimtų dalykų šou bei cirko. „Triumfo arkos“ prodiuseriai, rengėjai pakentė mane tokią. Buvau nustebusi, kad nuolat mane kvietė. Vis galvojau, kaip galima pakęsti tokį mano rimtą veidą. Šiaip televizijos yra išsigimusios, jos bijo rimtumo, ten reikia linksminti visus, strakalioti ir tuo sudominti žmogų. Aš buvau, kokia esu, ir džiaugiuosi, kad galėjau tai daryti. Nedariau jokio šou.
– Vadinasi, pavyzdžiui, „Chorų karų“ teisėjos amplua jūsų neišvysime?
– Ne, tikrai ne. Esu iš tų ištikimųjų – esu ištikima vieninteliam vyrui visą gyvenimą (S.Stonytės vyras – pianistas, pedagogas Jurgis Karnavičius, – aut. past.), ištikima savo siekiams, idealams, savo gyvenimo kredo, jei jau buvau „Lietuvos televizijoje“, į kitas neisiu.
– Kartais pasigirsta minčių, kad dainininku gali būti bet kas. Pasakykite kaip scenos žmogus, ar tikrai lengva dainuoti?
– Operoje balso lavinimas yra labai specifinis ir sudėtingas, nes nedainuojame savo kurtų kūrinių, negalime rinktis dainuoti, kaip norime ar kaip patogu. Dainuojame genijų kurtą muziką. Sudainuoti George‘o Friderico Handelio, Wolfgango Amadeuso Mozarto, Giuseppe Verdi parašytus kūrinius taip, kaip reikalauja atitinkamas laikotarpis, reikia pasistengti, tenka balsą it instrumentą gludinti metų metus. Tai pagrindinis skirtumas, juk ir dainuoti mokomės iš natų. Tai labai sunkus darbas.
– Kaip saugote savo balsą? Juk kalbama apie daugybę būdų – kiaušinių, aliejaus gėrimą, kiti solistai prieš pasirodymus nekalba...
– Aliejaus gerti negalima, gali paburkti gerklė, tad to niekada nemėginau. Kaip ir žalio kiaušinio gyvenime nesu mėginusi. Manau, kad žmogaus turi būti sveika psichika, sveikas požiūris į gyvenimą ir į savo balsą. Aš savo balso nesaugau – nebuvo kilę net minties nekalbėti prieš spektaklį. Gyveni žmogus ir viskas. Kalbėti viena, o dainuoti – kas kita. Mano balsas nevargsta, kai kalbu, o kitiems būna. Tai individualus dalykas.
Operos nereikia brukti per prievartą . Jei žmogus atėjo pirmą kartą į operą, paklausė ir jam nepatiko, nereikia tuo stebėtis. Tai yra specifinis žanras.– Ką manote apie lietuviškąją operą – dabar jos pakilimas ar nuosmukis?
– Nežinau... Opera Lietuvoje nebent Kipro (Kipras Petrauskas, žymus Lietuvos tenoras, gyv. 1885–1968 m., – aut. past.) laikais turėjo kitokią prasmę. Kipras operą labai pakėlė savo asmenybe ir dainavimu, buvo daug kitų dainininkų, kurie operą pagimdė aukšta nata, ji sužibėjo, buvo gilios tradicijos. Tai buvo lietuviams nauja. Net kai aš atėjau į teatrą, jis buvo kitoks, uždaras. Nors lygis buvo gana aukštas, turėjome viską padaryti savo jėgomis. Dabar, kai šalių sienos atdaros, mes išbarstome jaunimą, jis išvažiuoja ieškoti skalsesnės duonos. Žinoma, užsienyje jie kuria labai aukšto lygio meną, bet jie išvažiuoja iš Lietuvos. Ne opera mažiau populiari ar patyrusi nuosmukį, tiesiog gyvenimas yra „su skersvėju“. Ir dėl to skersvėjo esame išsiblaškę, nebėra tokio buvimo kartu, nuolatinio kūrybinio džiaugsmo. Bet taip yra visose gyvenimo srityse.
Operos nereikia brukti per prievartą. Jei žmogus atėjo pirmą kartą į operą, paklausė ir jam nepatiko, nereikia tuo stebėtis. Tai specifinis žanras. Reikia išgirsti dainavimą, nuostabią orkestro muziką, o jei dar yra baleto intarpų... Tai reginys, dailininko darbas, režisūra... Jei į operą žiūrima atvira dvasia, norint ką nors pamatyti, visada galima atrasti ką nors sau.
– Dar 2005-ųjų pavasarį kalbėjote apie pasitraukimą iš teatro. Tačiau scena vis dar vilioja?
– Dabar galbūt mane suviliojo Dezdemonos vaidmuo ir E.Nekrošiaus pavardė... Tai labai svarbu. Norėjau prisiliesti prie šio režisieriaus kūrybos, pamatyti jį iš arti. Pasitaikė tokia proga. Kuriu tą vaidmenį ir man labai įdomu. Operos solisto profesija yra labai suaugusi su žmogumi. Kiekvienas artistas pasakys, kad tai mūsų gyvenimo būdas. Aišku, tą gyvenimą kadaise reikės palikti, manau, kiekvienas apie tai iš anksto galvojame. Galbūt jau ir prieš dešimtį metų svarsčiau garbingai nueiti nuo scenos, bet vis kas nors suvilioja. Jei tų vilionių nebūtų, išeiti būtų drąsiau.
– Žmonės vis skundžiasi, kad dabar blogai gyvename. Kaip manote, ko lietuviams trūksta, kad daugiau šypsotųsi?
– Mes, tie, kurie gyvename muzika, esame jai atsidavę, matyt, esame laimingesni. Genijų sukurta muzika kupina šviesios, dramatiškos energijos. Ji pakylėja. Aš asmeniškai manau, kad W.A.Mozartas yra genialus. Įsivaizduokite, net karvės daugiau pieno duoda jo klausydamosi! Mačiau vieną nuotrauką, kurioje vaizduojama, kaip vienoje atsiskyrėlių, necivilizuotų čiabuvių gentyje atrodė žmogus, kuriam leido pasiklausyti Mozarto. Tokios palaimos nepamatysi niekur kitur, o juk jis pirmą kartą išgirdo tuos garsus! Galbūt mums, muzikams, aktoriams, yra lengviau, nes turime sąsajų su dalykais, kurie pakylėja virš buities. Tai suteikia optimizmo ir šviesos susiduriant su problemomis. Bent jau man. Taip, yra sunku, bet neturiu noro sėdėti ant žemės, sakyti „kaip blogai“ ir niurzgėti. Su muzika į pasaulį žvelgiu optimistiškai. Dėl to, kai siūloma baigti karjerą, išeiti iš muzikos pasaulio, mums labai sunku. Bet, žinoma, yra alternatyvų – ne tik būti scenoje, kad būtum laimingas, bet ir klausytis muzikos, dėstyti jaunam žmogui.
– Kokių žmonių labiausiai nemėgstate gyvenime? Kokios savybės jus erzina, su kokiu žmogumi sunku drauge dirbti, kokį sudėtinga mokyti?
– Mokau visus, kurie yra mano studentai. Kiekvieną gerbiu, šiek tiek prisitaikau. Čia atskira kalba. Studentai man – šventas dalykas. Jie niekada nebus gniuždomi ir nepajus mano susierzinimo. O gyvenime labai nemėgstu nešvarių žmonių. Tiesiogine prasme. Tai kultūros rodiklis, žmogus turi būti nusiprausęs. Aišku, man labai svarbus humoro jausmas, intelektas, subtilūs, ploni dalykai. Šie mane paima, vertinu žmones, kurie turi nematomas savybes, kai iš esybės sklinda inteligencija, kultūra, švara, kaip aš sakau.
– Esate susikūrusi griežtos, santūrios menininkės įvaizdį, bet kolegos giria jūsų humoro jausmą, mėgstate pajuokauti. Kaip jūsų veidą galima papuošti šypsena?
– Priklauso nuo situacijos. Jei yra kūryba, esi atviras viskam. Jei yra tik kalbėjimas apie kūrybą, tas veidas užsidaro. Kai kalbu, galbūt atrodau griežta, nes tai tėra taisyklės, pastabos. O scenoje... tai energija, šviesa, muzika, supantys žmonės. Iš kiekvieno rimto žodžio daryti juoką ar nuolat šypsotis man nesuvokiama, taip nenoriu daryti. Be to, ir neatrodau riestanosė šviesiaplaukė, kuri, kad ir ką galvotų, atrodo linksma ir teigiama. Mano, matyt, neigiami veido bruožai. Bet nesuku dėl to galvos. Ir, matyt, jau niekada nesuksiu.
– Ko gražaus šį pavasarį palinkėtumėte kiekvienam skaitytojui?
– Rasti bent menkiausią galimybę pakilti virš kasdienybės. Suprantu, kad tie žodžiai skamba šventvagiškai, jei žmogus neturi ko valgyti, o jam sako klausyti Mozarto. Bet vis tiek, kai saulė šiltesnė, jaučiame vidinį virpesį, kad ateina pavasaris, nauja viltis. Taip ir turi žmogus gyventi – kupinas naujų vilčių.
