Jau kuris laikas sapnuoju mus ir mūsų namus. Jau kuris laikas šiuo šventu žodžiu vadinu nebe Vilniuje esantį būstą. Jau kuris laikas kvėpuoju Senos oru, Lamanšo pakrantės atpūstais vėjais, viduramžių pastatų drėgna mediena. Kalbu negimtąja kalba. Ji jau spėjo prilipti tiek, kad jausčiau niuansus beveik taip pat sodriai kaip savosios. Gyventi svetur ir būti svečiu. Ten kur niekas tavęs nenori, nelaukia. Prisitaikyti, įsimaišyti į minią. Sugrįžus ten, kur kadaise buvo namai, netyčiomis prabilti ne ta kalba: įeiti parduotuvėn ir nusišypsojus pasakyti bonjour.
Grįžtu, ten kur seniau buvo namai, tačiau nežinau kada. Žinau, jog vyksiu atgal, bet taip pat negaliu pasakyti kada. Ir kur man namai dar vis nežinia. Galbūt niekada jų nerasiu. Gal amžiais klajosiu, vietos po saule ieškosiu. Užaugusi Vilniuje, pažįstu kiekvieną jo užkampį, ten daug pažįstamų veidų man šypsos it praeities šešėliai. Niekuomet neišsižadėčiau to miesto, bet kažkas nutiko. Aš ten nebesijaučiu sava. Aš nebuvau sava naujoj šaly ir nebepriklausau gimtajai. Tarpinė būsena, limbai. Turiu apsispręsti, bet aš dar vis laukiu, gal netyčia likimas pats į vietą mane nupūs…
Atrodo, kad būti svetimšaliu kalbančiu vietine kalba nėra sudėtinga – komunikacijos įrankis įvaldytas, ko gali betrūkti? Tačiau svetimšalio žymė lyg ant Kaino kaktos šviečia visur kur beeini. Aplinkiniai išgirdę akcento atspalvį staiga šoks vartoti anglų kalbą, arba iš viso suakmenės ištikti siaubo ir vengs užmegzti artimesnį kontaktą. Vietiniams tesu neišmanėlis turistas, ir nesvarbu, kad galbūt pažįstu miestą kur kas geriau nei jie, metus praleidau gyvendama jo ritmu, vartojau jo kalbą dažniau nei savą, ir net mane ėmė erzinti turistai susigrūdę po Didžiojo Laikrodžio skliautu siauroje pagrindinėje Ruano gatvėje. Atvykėlio žymė lydėtų net į kapą. Atrodo, sugrįžti gimtinėn tokiomis aplinkybėmis turi būti lengva, bet sunku palikti savo naują gyvenimą, įpročius ir naujas pažintis. Praėjo vos metai, kai kurie namiškiai net nepastebėjo mano išvykimo, jis atrodo toks trumpas, lyg trumpam atsiplėšus nuo namų tuoj pat pargrįžau, lyg jų laikas tekėjo tokia pačia tėkme kaip ir manasis. Bet štai po metų aš grįžtu ir suprantu, jog pasenau ne metais bet kur kas daugiau, manoji laiko tėkmė išraižė kiek kitokiais vingiais mano smegenis ir štai dabar žvelgiu į pažįstamus veidus ir matau tik tolimus praeities aidus, prisimenu ir saugau tuos atsiminimus, bet nebesu tame pačiame laike, mes išsiskyrėm – tarsi būčiau iškeliavusi į kosmosą, o grįžusi radau žemę tokią, kokią palikau, tarsi laikas žemėję būtų sustojęs, bet manasis bėgo risčia. Telieka apsiprasti su praradimais ir atradimais, telieka priimti tą nelemtą laiko reliatyvumą.
Oro uoste mane užkalbino marokietė, ji laukė grįžimo namo, išgirdusi, jog metus praleidau Normandijoje, ji nusijuokė ir pasakė, kad paryžiečiai bent jau yra pratę prie kultūrinės įvairovės. Kiek įsižeidžiau, nes spėjau pamilti savo mažą šiaurės miestą. Galbūt iš tiesų paryžiečiai yra labiau pratę, tačiau ar atvykėlis iš Lietuvos yra prisitaikęs prie milijoninio miesto bruzdesio? Ir ar tame mieste tikrai atvykėlis gali jaustis savas? Nepažįstamoji minėjo gyvenusi Paryžiuje, tačiau gyveno už Bulonės miško… Atskiros kultūrinės grupės užima atskiras miesto dalis, jos visos sugyvena kartu, tačiau yra tam tikri neįveikiami barjerai, kurie neleidžia joms galutinai susimaišyti, asimiliacijos lygmuo net būdamas aukštas dar vis nepasiekia galutinės savo instancijos. Net mano mažasis Ruanas itin ryškiai išskaldo gyventojus pagal ekonominį gyvenimo lygį, dešinioji upės pusė – tai centrinė miesto dalis, kurioje verda visas kultūrinis gyvenimas, man tereikėjo nusileisti laiptais žemyn ir štai jau atsidurdavau sūkuriuojančiame miesto gyvenime. Tačiau peržengus upę ir atsidūrus kairiojoje pusėje susiduri su kitokia realybe: nors ši miesto dalis savo plotu driekiasi kur kas toliau nei dešinioji, čia gyventojai nesirenka praleisti savo laiko, jie tesugrįžta nakvynei, o dažnam pritrūksta drąsos keliauti ta puse tamsiuoju paros metu.
Pažintys užsienyje atvykėliui dažnai apsiriboja tos pačios lemties pakeleiviais, atvykėliais, kurie gali dalintis panašiomis patirtimis, jei pasiseka atsiranda ryšių ir su vietiniais. Šio fenomeno ilgai aiškinti nereikia, „nepritapėliai“sulimpa drauge, kadangi tokiu būdu jie sukuria galimybę jaustis tam tikros bendruomenės nariu. Tokios diskusijos karūnavo mano paskutinįjį vakarą svetimame, bet sykiu savame krašte. Niekad nebuvau persona non grata svetur, niekad nebuvau pernelyg šiltai sutinkama, bet vis dėlto tam tikras kitoniškumo jausmas visuomet lydėjo. Kiekviena remarka apie mano „labai gerą prancūzų kalbą“ vertė dar sykį susimąstyti apie tai, kad niekada mano „gera prancūzų kalba“ nebus regima kaip natūralus reiškinys, o klausimai apie mano gimtąją šalį niekuomet nepranyks, ir nors tokie klausimai dažnai sukelia saldų nostalgijos kartėlį, jie nuolat primena, jog nepriklausau šiai vietai. „Kada planuoji sugrįžti?“ – tas klausimas tarytum kokį nuosprendį paskelbė. Dvilypumas nuolat lydi gyvenimą svetur: viena vertus akademinėje bendruomenėje man keliami vietinių standartai, kita vertus, komentaras apie tai, jog esu étrangère leidžia man padaryti dvejomis gramatinėmis klaidomis daugiau berašant disertaciją. Smagi nuolaidėlė. Taip pat, galiu naudotis žodynu egzamino metu. Niekuomet nepaliausiu žavėtis tuo žodžiu „étranger“– viena vertus svetimas, kita vertus, užsienis, o taip pat jei pakeisime būdvardžiu galėsime pasidžiaugti pridėtine reikšmių puokšte: svetimšalis, kitoks, nepažįstamas, nutolęs… Užlenkiau iš bibliotekos pasiskolinto žodyno puslapį, kuriame atidžiai išstudijavau šio žodžio semantinį lauką, knyga sugrįžo lentynon, bet tas žodis įstrigo manyje, jį nešiosiuosi su savimi dar ilgai, kaip priminimą ir prisiminimą, kaip vidinį asmens tapatybės dokumentą, kuris tinka visur, bet kurio niekuomet nepaprašo pasų kontrolė.
Vieną vakarą su keliais draugais užklydome į barą, kuriame grojo bačiatą. Tiesą pasakius atsidūrėme ten tik todėl, kad jis vienintelis buvo atviras sekmadienio vakarą. Jo atmosfera buvo kitokia nei anksčiau lankytų vietų. Barmenė papasakojo, jog kas vakarą čia kitokia tema, pavyzdžiui šis vakaras skirtas Lotynų Amerikai, vakar skambėjo sirtakis, o rytoj… Patalpėlė buvo maža, čia vargiai tetilpo trys itin įsijautę bačiatos apasionados. Su kažkuriuo iš jų draugiškai nutarėme, jog šokis suvienija, jis tarsi visiems suprantama kalba, kuria kalbėjo graikai bakchanalijų metu ir šiandieną kalbamės mes. Nebeprisimename vienas kito vardų, bet šokome tuo pačiu ritmu. Tokios akimirkos padeda užmiršti skirtumus, sugrįžti prie pirmapradžių saviraiškos formų, prie gesto ir mimikos, tačiau toks bendravimas tampa nebepakankamas, juk vis dėlto esame negrįžtamai atitolę nuo tokio gyvenimo, kur užtenka tik veiksmo, mums reikia žodžių, mes siekiame žinių, juk šiuolaikinio žmogaus egzistencija paremta siekiu turėti ir žinoti daugiau, būti pranašesniu už kitą, todėl vienas šokis nepažįstamos melodijos fone nesuartina tiek kiek to reikalauja mūsų postmodernus būvis.
Kalba kaip komunikacijos priemonė dažnai nustebina savo nepakankamumu jai pačiai apibūdinti ir jos nepakankamumu būti verčiamai iš vienos į kitą neprarandant smulkiausių niuansų. Kartą, žaidėme žaidimą, savotišką „sugedusį telefoną“, vertėme Bodlero eilėraštį iš prancūzų, kiekvienas į savo kalbą. Vargšelis patyrė daug pokyčių, o jo veikėja vampyrė transformavosi į siaubūnę ar pabaisą vien dėl ritmiško skambesio. Toji pabaisa išdarkė autoriaus mintį, ji, prisisiurbusi it erkė jo kančių ir užkrėtusi eiles savo nuodu, juokėsi iš tuščių jo pastangų išreikšti jausmą ir užfiksuoti jį raštu. Dar neišdžiūvusia nuo šilto eilėraščio kraujo burna, toji siaubūnė akiplėšiškai žvelgė į mus besislėpdama tarp strofų tarytum už žaliuzių plyšių, tačiau aš jaučiausi taip, lyg žvelgčiau į veidrodį. Tą naktį sapnavau kaip pati išdarkau savo minties lavoną, įrėmindama jį žodžiais, svetimos kalbos garsais, kurių subtilybes perprantu tik iš dalies, prieš užmiegant, kai regiu pro savo kambario langą į mane spoksant dvi akiplėšiškas akis. Ir tuomet suskamba mano galvoje lyg tūkstančiai vargonų Borgeso klausimas „Tu, skaitytojau, ar esi tikras, kad supranti mano kalbą?“. Ir tuomet kankinama insomnijų aš vis dažniau nutylu, atsitraukiu ir palikusi kiek distancijos atsiriboju nuo prievolės ką nors sakyti.
Kad ir kiek kartų susiduriame su neišverčiamybėmis skirtingose kalbose, dažnai pamirštame apie neišverčiamybes savojoje. Kiekvienas turi savitą kalbos pajautą, kuri gali lemti nesusišnekėjimą, nesusipratimą, gal net ginčą. Kartą, draugas man pasakė, kad jam žodis „kadangi“ turi negatyvią konotaciją, tačiau negalėjo to paaiškinti. Nuo to laiko stengiuosi vengti to keistai šalto žodžio, kas žino gal aš tiesiog apsipratau su jo skleidžiama žvarba? O gal mano draugas kartą išgirdo kokią šiurpią diagnozę: „Prašome kuo skubiau atvykti ligoninėn, jūsų tėčiui bus reikalingas vairuotojas, kadangi po chemoterapijos galimi įvairūs šalutiniai poveikiai…“ Ir štai dabar tas lemtingasis „kadangi“ persekioja jį kasdienybėje nuolat primindamas tą sudėtinio sakinio dalį, kuri tarsi užantspaudavo jo siaubingą patirtį. Asociacijos, kuriomis naudojamės kasdien gali būti lygiai tokios pat neišverčiamos kalbant ta pačia, gimtąją kalba. Negalime įsiveržti kito žmogaus pasąmonėn ir išstudijuoti kiekvienos papildomos reikšmės atsitiktinai prikibusios prie kiekvieno jam pažįstamo žodžio. Raudonas tušinukas beveik kiekvienam primins mokyklos suolą ar draudimą, o žalia, atvirkščiai, leidimą. Bet štai Japonijoje anksčiau buvo naudojamas mėlynas šviesoforo signalas vietoje žalio, žmonės dar vis vadina jį mėlynu nepaisant to, kad jis yra žalios spalvos. Šiuo atveju faktinė spalva tampa nebesvarbi, kadangi, savaime suprantama, kalbame apie leidimą eiti arba važiuoti. Tačiau ar pokalbio metu neturint šios kontekstuoalizuojančios informacijos situacija būtų tiek pat aiški? Asmeninė arba bendruomeniška kalbos vartojimo bei asociatyvi patirtys gali kliudyti net paprasčiausiomis aplinkybėmis, net apsikrovus išsamiausiais žodynais, kadangi kalbėdami mes kuriame ne tik vieną bendruomeninę kalbą bet ir krūvas mažesnių kalbų skirtų siauresniam jos vartotojų ratui. Žmogaus nesugebėjimas „iš pagrindų“ suprasti kitą, gana paradoksaliai, palaiko kalbos gyvybę. Todėl man knieti sušukti „tegyvuoja neišverčiamybė“!
Mus skiria tiek kalbos, tiek jose užsilikę kultūriniai kodai. Mus skiria tiek tarpvalstybinės sienos, tiek mūsų pačių įsivaizduojami barjerai. Vertybės, pasaulėžiūra, gyvenimo būdas – visa tai suformuoja tam tikrus sociumus, bet juose visuomet yra atstumtųjų, tų kurie neranda savo vietos, kurie tarsi užstrigę paribiuose, nepriklauso šiai visuomenėje, tačiau negali pritapti kitoje. Mes pažįstame kitą per panašumus, bet atskiriame jį nuo savęs (ar savo bendruomenės) per kontrastus. Vienintelė pamoka, kurios lankymas turėtų būti privalomas tai pasaulio pažinimas. Ne toks koks dėstomas pradinėse klasėse, bet toks kuris iš tiesų orientuotas į esminį „kitokio“ pasaulio suvokimą. Neeurocentriškas, neutralus, nediegiantis jokių vertybių, nevertinamas pažymiu ir nevertinantis kito, tik pasakojantis apie žmones, civilizacijas, skirtingas bendruomenes ir jų mąstysenas, filosofijas ir religijas. Svetimas yra ne tik skriaudžiamas, ar ignoruojamas, svetimas yra ir mylimas ar gerbiamas, svetimas tai bet kuris kitas, atskirtas nuo manęs (ar mano bendruomenės), bet kuris kitas kurio sąmonė ir pasąmonė nešoka tokiu pačiu ritmu.
Visi žmonės yra svetimi, visi mes nesugebame pasakyti to, ką iš tiesų norime, visų mūsų gyvenimus įrėmina nepatikimi komunikacijos įrankiai, kuriuos kiekvienas, net be galo tingintysis, begėdiškai modifikuoja ir lanksto pagal savo vidinius ar išorinius stimulus. Todėl būti savu šiame pasaulyje tai taip pat būti svetimu, savo svetimumu mes sukuriame nepritapėlių bendruomenę, kurioje galime jaustis savu. Susivokti kas tu, suprasti kas yra kitas – tai pasmerkti save amžinoms to mitinio bendrumo paieškoms ir susitaikyti su klajoklio statusu. Galiausiai, skirtingumas, tikriausiai, yra vienintelis tikras mūsų bendrumas. Dabar man nebe taip baugu keliauti atgal (o gal pirmyn), nes tik mano kūnas pririštas prie vietos, o aš jau seniai persikrausčiau gyventi savo vidun, gyventi visur. Todėl vienintelė išeitis tai apsivilkti svetimumą kaip šiltą rūbą, apsaugantį nuo kitoniškumo vėjų ir žengti tolyn.
Thomo Manno festivalio esė konkurso partneris: Goethe’s institutas Lietuvoje
