Italijoje šiuolaikinio cirko studijas baigusiam D.Kunsmanui teko vaidinti ir dirbti įvairiose erdvėse – nuo Kauno rajono Linksmakalnio iki tabako fabriko Italijoje.
D.Kunsmanas ruošiasi jau kitą savaitę Kaune kedų galerijoje įvyksiančiam spektakliui „Balandis“. Fizinė komedija sukurta pagal to paties pavadinimo P.Süskindo romano motyvus.
Tai – komiškas pasakojimas yra apie mūsų kūnus baimės – socialinės ar tiesiog pirmapradės – būsenoje. Spektaklyje komiškai pavaizduota vienu paprastu balandžiu sugadinta diena.
– „Balandis“ pristatomas kaip fizinė komedija, o šis žanras bent jau Lietuvoje – retas. Kaip apibūdintumėte šį žanrą?
– Kai dauguma dalykų, emocijų, siužeto dalių nusakoma per kūną, o ne tekstu. Bet tai nėra šokis. Painu papasakoti. Geriausia būtų įsivaizduoti, kad šį darbą stačiau remdamasis nebyliuoju kinu, tokiais aktoriais kaip Charlie'is Chaplinas, Busteris Keatonas.
– Dar labiau neįprasta tai, kad spektaklis vyks ne įprastose erdvėse, tačiau kedų galerijoje „Kix art“, o tariant paprasčiau – batų parduotuvėje. Kodėl?
– Aš dar ten nebuvau. Trupė „Teatronas“ sulaukė pasiūlymo, galerijos atstovai ieškojo, ką iš menininkų gali pasikviesti. Kai ten nuėjo režisierius Gildas Aleksa ir apžiūrėjo erdvę, pasakė, kad ji tinkama vaidinti nebent balandžiui. Taip sutapo, kad tuo metu aš grįžau į Lietuvą. Kartu su „Teatronu“ nutarėme šioje erdvėje ir pristatyti spektaklį, kuris yra mano vaidybos studijų baigiamasis darbas – fizinę komediją „Balandis“.
– Minėjote, kad, likus nedaug laiko iki premjeros, pats dar nematėte erdvės. O jei ji pasirodys netinkama?
– Vienas iš dalykų cirke – išmoksti greitai improvizuoti.
– Kaune ne tik ruošiatės premjerai, tačiau lankotės ir mokyklose, kur vedate paskaitas apie šiuolaikinį cirką.
– Taip, vyksta projektas mokyklose, taip pat su „Teatronu“ statome vaikišką spektaklį „Momo“.
Kalbant apie mokyklas, viskas prasidėjo dar prieš porą metų. Tada kartu su kolega, šiuolaikinio cirku artistu Kęstu Matusevičiumi buvome atidarę cirko studiją vaikams. Dėstėme akrobatiką, žongliravimą, darėm renginius su mokiniais. Ir tuo pačiu, kad pririnktume sau mokinių, mes keliavome po mokyklas, pristatinėdami savo veiklas. Tada pamačiau, kad tai yra labai reikalinga, nes žmonės tiesiog nežino, kas yra šiuolaikinis cirkas.
Ir dabar, man skambinėjant po mokyklas, kartais sako: mes su gyvūnais neįleidžiame. Tenka aiškinti, kad pagrindinis skirtumas ir yra, kad mes jau atitolę nuo to senojo cirko įvaizdžio, kad nėra gyvūnų.
Susitinku su mokiniais nuo 5 iki 12 klasės, vienu metu būna apie 40 mokinių.
Vyksta judesio pamokos ir šiek tiek fiziškai leidžiu susipažinti, kaip atrodo cirko menas, pateikiu viską žaidimo forma. Šiuolaikiniame cirke yra labai daug žaidžiama ir iš to kyla daug gerų dalykų. Pristatau savo kūrybinį procesą, papasakoju, kas buvo padaryta Lietuvoje, kas vyksta užsienyje.
– Džiugai, o kaip jūs pats susidomėjote šiuolaikiniu cirku?
– Įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, vaidybos studijas. Galvojau, kad bus labai tvirtos studijos, daug keliausiu ir man labai patiks. Nėra rimtos priežasties, kodėl aš norėjau studijuoti vaidybą. Iki šiol nesuprantu šito pasirinkimo.
Kai tik įstojau, pasimatė kitos mano galimybės: labai gerai jaučiausi dirbdamas su judesiu. Lankstus esu iš prigimties, dar man labai pasisekė, kad teko dirbti su labai gerais mokytojais, tokiais kaip Marius Pinigis.
Pradėjau lankyti capoeira kovos menus, įgijau akrobatikos pagrindus ir man visa tai tiesiog labai patiko. Netrukus atradau James Thierrée spektaklius. Pažiūrėjęs juos mačiau, kaip jis gali daryti viską absoliučiai, važinėjant riedučiais groti smuiku, atlikti salto. Nuostabu žiūrėti.
Pagalvojau, kad aš noriu tai daryti ir pradėjau ieškoti, kas yra tas „tai“. Tai buvo šiuolaikinis cirkas...
– ...kuris nėra tiek gerai žinomas Lietuvoje.
– Kai gyveni Lietuvoje ir to cirko tiek mažai, išties atrodo, kad juo užsiimti yra neįmanoma. Atrodo, kad tą daro žmonės, kurie yra kilę iš cirko šeimų, kurie nuo vaikystės treniruojasi. Bet nepaleidau tos minties, pradėjau daugiau domėtis, sutikau kolegą K.Matusevičių. Pradėjome treniruotis, jis man papasakojo daugiau apie šiuolaikinio cirko mokyklas.
Po vaidybos studijų Lietuvoje bandžiau stoti į Švedijos cirko mokyklą. Neįstojau. Nežinojau, kad ten labai aukštas lygio mokykla.
Tada dvejus metus šiuolaikinį cirką studijavau Italijoje, buvau rezidencijose, dirbau. Pradėjau nemažai važinėti. Buvau Barselonoje, Prancūzijoje, šiek tiek Lietuvoje ir tada vėl Italijoje. Dabar, po poros mėnesių, keliausiu į Prancūziją toliau tęsti savo specialybės.
– Kokiose erdvėse, šalyse jums teko dirbti?
– Paskutinysis mano darbas buvo Italijoje. Dirbome buvusioje tabako gamykloje. Buvo labai įdomus projektas, kurio metu siekėme sujungti jaunuosius menininkus, kurie tik pradėjo, ir vyresnius. Kartu dirbome vieną savaitę. Jie buvo iš skirtingų sričių: šokio, meno, dailės, muzikos. Tai buvo labai įdomi patirtis.
Prieš tai kūrėme spektaklį „Piknik“ kartu su šiuolaikinio cirko artiste Marija Baranauskaite, kuri studijavo klounadą. Jį statėme Prancūzijoje ir paskui dar pristatėme Barselonoje.
– Kas yra šiuolaikinio cirko artistas, kaip jį apibūdinti?
– Cirkas turi labai daug krypčių. Kai manęs paklausia, kas yra cirkas ar kur tu dirbi, man labai sunku atsakyti.
Gali dirbti didžiuosiuose Prancūzijos teatruose ir vaidinti žmonėms, kurie labai daug nusimano, arba gali keliauti į tokias vietas, kaip Linksmakalnis Kauno rajone ir dirbti su vietos bendruomene. Tai labiau socialinė veikla, nei cirko pasirodymas.
Neseniai Linksmakalnyje vyko projektas „Radijo angelai“. Tai labai įdomi vieta, sovietmečiu tai buvo izoliuotas miestelis. Kai į jį nuvažiavo cirko režisierius italas Roberto Magro, jis pasakojo šią vietą pasirinkęs dėl to, kad pavadinimas yra Linksmakalnis, o tai reikškia linksmieji kalnai. Bet kai jis ten nuvažiavo, nebuvo linksma, o labiau liūdna ir visai nebuvo kalnų. Dvi savaites ten kūrėme su vietiniais žmonėmis.
Aš turėjau ant savęs išlaikyti 140 kilogramų svorį.
– Kaune kasmet vyksta šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, o stebint pasirodymus ir artistų atliekamus triukus kartais išties gali kilti klausimas, kur yra žmogaus galimybių ribos.
– Tai yra ir labai pavojinga. Vienas pavojingiausių mano vaidinimų buvo, kai dirbau su dar dviem artistais – prancūzu ir mergina iš Čilės.
Jie abu stovėjo ant mano pečių ir dar mergina atsistojo vaikinui ant rankų. Aš turėjau ant savęs išlaikyti 140 kilogramų svorį. Jei būtų kažkas nutikę, būčiau paslydęs, kritęs – gali labai blogai baigtis. Tokiems triukams ruošiamės maždaug 4-5 mėnesius, prieš tai dar baziniai dalykai. Tai sunkus fizinis pasiruošimas.
– Kitaip tariant, jei dabar paprašyčiau ant pečių išlaikyti mus su kolega fotografu, išlaikytumėt?
– Taip.
– Tik mes patys neišsilaikytume.
– Aš tai esu daręs ir su žmonėmis, kurie niekada nėra bandę. Duodu pasibandyti.
Bet yra triukų, kurių žinau, kad tikrai niekada nepadarysiu. Nes judėti pradėjau tik nuo 20 metų. Yra atletų, kurie treniruojasi nuo vaikystės. Akrobatika egzistuoja daugybę metų, lygis yra neįsivaizduojamai išvystytas.
Antra vertus, per treniruotes aš supratau, kad pats net suvokti negaliu, kiek daug galiu padaryti.
– Būna klaidų?
– Būna. Ir labai nemalonu, ypač mano specialybėje, kai dirbi su kitu žmogumi. Per dvejus metus kartą esu suklydęs. Tada dirbau su viena prancūze. Daug dėmesio neskyrėm triukams, kuriuos gerai mokame.
Ji triuko metu krito ant mano rankų. Labai išsigandau, bet nieko nenutiko, minkštai nusileido. Bet buvo labai nemalonus jausmas. Tik publika turbūt net nesuprato, ar čia taip turėjo būti, ar ne. Galbūt net ir verta turėti tokią patirtį, kad žinotum, kaip gali būti?
Tačiau nors cirke yra svarbūs triukai, bet esmė ne juose. Tai tik apvalkalas, kad pasakytum: taip, aš užsiimu cirku, padėtum žmonėms atsidurti už realybės ribų. Nes niekas juk realiame gyvenime nevaikšto ant rankų. Bet esmė ne čia. Esmė, kas tu esi ir kaip tu matai visą pasaulį, ką tu nori pasakyti kitiems.
– Išties, kokią žinutę atneša, ką žiūrovui transliuoja šiuolaikinis cirkas?
– Nemanau, kad pats cirkas turi temų. Man atrodo, kad tai yra tiek susimaišę su visais menais, kad labiau priklauso nuo pačio atlikėjo, nei nuo cirko, ką jis nori pasakyti.
Mano specialybė yra akrobatika, akropartneriavimas. Tai reiškia, kad aš dirbu bent su vienu žmogumi virš manęs.
– Ir palaikyti fizinę formą būtina nuolat?
– Nuolat, kasdien. Tai yra ir fizinis pasiruošimas, kiekvieną dieną stengiesi bent valandą stovėti ant rankų. Tai nėra, žinoma, ištisinis stovėjimas, bet ir iškilimas, nusileidimas. Daug technikų. Šokiu labai pradėjau domėtis, pačią idėją stengiuosi vystyti per šokį. Taip pat reikia atidirbti triukus.
– Šiuolaikinio cirko žiūrovas Lietuvoje ir Italijoje, žinoma, skiriasi?
– Skiriasi. Visų pirma žmonės turi skirtingą pažintį su cirku. Italijoje daug gatvės meno, daug cirko atlikėjų.
Kol aš studijavau, pinigus užsidirbdavau irgi gatvėje. Pavyzdžiui, degant raudonam šviesoforo signalui į perėją išbėga cirko atlikėjai, žongliruoja, iškelia kitą žmogų ant rankų. Tada eini prašyti pinigų už pasirodymą. Tokių dalykų italai mato labai daug, todėl kai išgirsta žodį „cirkas“, jiems iš karto kyla asociacijos.
Išvystytas gatvės menas suteikia kultūrinį skirtumą. Bet man patinka ir publika, kuri ateina į šiuolaikinio cirko pasirodymus Lietuvoje.
– Lietuvių požiūris į cirką kinta?
– Labai kinta, ypač tai matosi dėstant. Atsimenu, kada aš pats pradėjau, eidavau pievoje daryti salto, mokytis triukų. Tada buvau vienas.
Dabar matau, kaip žmonės po pamokų stovi ant rankų, šokinėja. Atsiranda grupės žmonių, kurie domisi, tuo užsiima.
Labai smagu tai matyti, tai dalykas, prie kurio Lietuva nėra tiek pripratusi, žmonėms būna labai sunku žengti pirmą žingsnį. Sako: tai nesąmonė, tai neįmanoma, tai juk ne krepšinis.
– Kalbant apie jūsų karjerą, kur ir kokią įsivaizduojate savo ateitį?
– Šiuo metu yra pirmieji metai, kai esu nestudijuojantis jokioje mokykloje, pirmi metai, kai dirbu kaip profesionalas. Bet viskas labai greitai keičiasi.
Kol kas dar Lietuvoje negyvensiu, juolab kad su mano specialybe tą padaryti yra sunku. Grįšiu čia kartais, nes čia yra daug dalykų, kuriuos galiu ir pasiimti, ir duoti kitiems.
O kiekvieną kartą, patekus į kitą šalį, man atrodo, kad gyvenimas vėl prasideda nuo nulio. Tai ir kita kalba, kurią reikia išmokti, tai ir žmonių tarpusavio bendravimas. Aš nežinau, kas bus ateityje.
