Apie tai, kas yra atviroji kultūra, kodėl ji svarbi šiuolaikiniams kūrėjams ir kaip veiks „Public Domain City“ kalbamės su idėjos autore Silvija Aurylaite ir koordinatore Radvile Nakaite.
– Kaip gimė idėja sukurti „Public Domain City“?
Silvija Aurylaitė: Idėja gimė iš didelės mano nuostabos, jog vizualinės kultūros kūrėjai – dizaineriai ir kūrybininkai – turi labai ribotas galimybes idėjų semtis iš praeitų šimtmečių kūrėjų. Kaip ir daugelis, mėgstu knygas su įdomiais senoviniais grafiniais elementais, seku vizualinius tinklaraščius apie archyvines keistenybes, tačiau paprastai mes turime slėpti atvejus, jog internete radę kažką savo kūrybai inspiruoti, panaudojame tai naujiems darbams kurti.
Gyvename laikais, kuriuos amerikiečių aktyvisto Lawrence'o Lessigo žodžiais galime vadinti „nusikaltėlių“ amžiumi – kai daugumos vaizdų internete legaliai naudoti negalime, nebent yra pasakyta kitaip.
Jau dvejus metus ieškau būdo, kaip padėti šiuolaikiniams kūrėjams kurti originalius darbus, pasitelkiant elementus iš įdomiausių praeitų amžių autorių kūrybos.
Vis daugiau skaitmeninių kolekcijų, kurių autorystės teisės pasibaigė praėjus 70 metų po autorių mirties, taps prieinamos internete, o dalį jų bus leidžiama naudoti net ir komerciniais tikslais, be jokių apribojimų, – sakė S.Aurylaitė.
Viskas prasidėjo nuo to, kai baigusi magistro studijas Budapešte, kur mokiausi idėjų ir miestų istoriją, išvažiavau į Londoną. Ten asistavau Britų bibliotekos laboratorijoje, išgarsėjusioje vieno milijono vaizdų kolekcija iš skaitmenizuotų XVII–XIX a. knygų, kuriuos ji pakvietė naudoti bet kokiems naujiems tikslams. Ši unikali laboratorija tyrinėja Britų bibliotekos skaitmeninių kolekcijų ateities scenarijus – nuo to, kaip padėti tyrėjams rasti naujų įžvalgų, iki meninių ir net verslo projektų. Neišdildomą įspūdį man paliko jausmas, kad tai – kažko ypatingo pradžia.
Atvirosios kultūros (open culture) judėjimu šiuo metu visame pasaulyje labai domisi atminties institucijos, t.y. archyvai, muziejai ir bibliotekos, norinčios aktualizuoti savo kolekcijas. Vis daugiau skaitmeninių kolekcijų, kurių autorystės teisės pasibaigė praėjus 70 metų po autorių mirties, taps prieinamos internete, o dalį jų bus leidžiama naudoti net ir komerciniais tikslais, be jokių apribojimų. Taigi, IX–XIX a. iliustruotos knygos, spaudiniai bei meno kūriniai vėl taps aktualia medžiaga šiuolaikiniams kūrėjams.
– Ar tai yra pirmasis atvirosios kultūros projektas Lietuvoje?
S.Aurylaitė: Tai yra analogų pasaulyje neturinti iniciatyva, skirta jaunai nepriklausomų dizainerių, daiktų kūrėjų ir startuolių kartai, bei visiems, kurie tiki, kad originalūs darbai gali būti sukurti naudojant elementus iš unikalių retų istorinių šaltinių.
„Public Domain City“ nėra įprastinis „projektas“, turintis baigtinį rezultatą. Vadinkime tai idėja, judėjimu ar startuoliu, siekiančiu pakeisti kūrybininkų požiūrį į archyvus. Norime, kad autentiški ir nematyti vaizdai iš fantastiškų spaudinių kolekcijų, kurių skaitmenines kopijas dovanoja atminties institucijos iš viso pasaulio, atgimtų Lietuvos ir pasaulio kūrėjų rankose – įgautų tokius pavidalus, apie kokius net nesame svajoję.
Šiam startuoliui atsirasti padėjo Europos skaitmeninio paveldo biblioteka „Europeana“ Hagoje. Prieš metus „Public Domain City“ idėja laimėjo jos dizaino iššūkį. Tai man suteikė galimybę dirbti su tarptautine ekspertų komanda, padėjusia užbaigti veiklos koncepciją. Radvilei prisijungus šių metų pradžioje, džiaugiamės galėdamos pristatyti pilotinę interneto svetainę.
Šiam startuoliui atsirasti padėjo Europos skaitmeninio paveldo biblioteka „Europeana“ Hagoje. Prieš metus „Public Domain City“ idėja laimėjo jos dizaino iššūkį, – sakė S.Aurylaitė.
– Koks bus „Public Domain City“ veikimo principas?
S.Aurylaitė: Kviesime kūrėjus, norinčius gauti pamažu kuruojamą unikalių, nematytų ir naudingų vaizdų medžiagą iš įvairiausių pasaulio archyvų, tapti „Public Domain City“ nariais. Mums smalsu, ko jie ieškotų, jei būtų paieškos laukelis, jungiantis visą vizualiąją kultūrą iki XX a. Iš pasiūlytų idėjų kaupsime „norų debesėlį“ (wish cloud). Aš ieškosiu labiausiai norimų raktažodžių, o Radvilė kūrėjams siųs naujienlaiškį su įdomiausiais savaitės radiniais ir nuorodomis, iš kur galima vaizdus parsisiųsti bei laisvai naudoti kūryboje.
Tikimės, kad kūrėjai savo naujomis istorijomis – kokybiškais dizaino kūriniais nuo mados iki žaidimų – padės mums toliau skelbti žinią profesionaliems kūrėjams apie atvirąją kultūrą. Kuo daugiau žmonių įsijungs, tuo daugiau atminties institucijos matys savo atvirumo politikos privalumus, tuo labiau tai padės atvirosioms kolekcijoms plėstis turinio ir kokybės prasme.
Vėliau, drauge su įvairių meno sričių kūrėjais skirtingose šalyse, svajojame tyrinėti „Public Domain City“ ateities scenarijus. Mums įdomus netikėto atradimo momentas, galimybė drauge kuruoti ir kurti vaizdų archyvą, proga kūrėjui skirti dėmesio, autoriams susipažinti tarpusavyje ir pan. – visa tai, ko tradiciniai internetiniai vaizdų bankai negali pasiūlyti.
– Ar reikalingos vizualinės medžiagos dizaineris, kūrėjas negali susirasti pats?
„Public Domain City“ padės atrasti tai, kas geriausio laukia šiuolaikinių kūrėjų, –sakė R.Nakaitė.
Radvilė Nakaitė: Mūsų naudojami vaizdų archyvai internete yra prieinami kiekvienam, tačiau ieškodami konkretaus žodžio (pvz., „žirafa“), galite užtrukti savaitę. Taip yra todėl, kad nėra vienos paieškos sistemos, jungiančios visas atvirąsias kolekcijas, kurios pastaraisiais metais radosi labai spontaniškai. Visos jos yra labai specializuotos, su savita archyvo sistema, skirtos ne greitai paieškai, o tyrėjams. Daugumos vaizdų negalima naudoti komerciniais tikslais, be to, jie yra mažos rezoliucijos, kurios neužtektų kokybiškai spaudai.
„Public Domain City“ padės atrasti tai, kas geriausio laukia šiuolaikinių kūrėjų. Tai inovatorių ir išradėjų darbų aukštos rezoliucijos kopijos, pvz., pirmųjų anatomijos, magijos ir astronomijos veikalų autorių, mechanikos vadovėlių braižytojų darbai, sukurti tiek tokių gerai pažįstamų vardų kaip Albrechtas Düreris, Giovannis Battista Piranesis, Edgaras Degas, tiek menkai žinomų manuskriptų autorių.
Dabartinis mūsų tikslas yra sisteminti informaciją apie tai, kur ir kokios tematikos vaizdai yra patalpinti. O tai, kaip greitai įvaldysime duomenų bazes, išmanysime jų turinį, parodys laikas bei kūrybininkų bendruomenės investicijos.
– Ar „Public Domain City“ gauna valstybės paramą?
R.Nakaitė: Mūsų veikla yra finansuojama bendruomenės, t.y. kūrėjų ir kultūros mylėtojų, norinčių dalyvauti turinio kūrime ir siūlyti šios idėjos perspektyvas. Lietuvos kultūros taryba Silvijai, kaip idėjos autorei, skyrė pusmečio stipendiją dizaino srityje, skirtą šios idėjos sklaidai Lietuvoje.
Tikiu, kad atviroji kultūra yra ateitis, prie kurios mes jau galime prisiliesti šiandien, – sakė S.Aurylaitė.
Mums labai įdomu pažinti Lietuvos autorius ir jų poreikius – klausiame, kas jiems galėtų būti naudinga, ir ieškome, ar archyvuose jau galime tai rasti. Kol kas visi mūsų šaltiniai yra iš užsienio, pvz., Britų bibliotekos ar Niujorko viešosios bibliotekos kolekcijos. Taip yra dėl to, kad mūsų veikla daugiausia skirta profesionalams, kuriems reikia šaltinių, leidžiančių net komercinį vaizdų naudojimą.
Lietuvoje kol kas žengtas tik pirmas žingsnis atvirosios kultūros link. Atminties institucijų skaitmeninės kolekcijos darosi vis labiau prieinamos internete. Linkime joms atsiverti dar plačiau – pasaulio kūrėjams padovanoti įdomiausias ir netikėčiausias senovinių brėžinių, liaudies ir meno kūrinių skaitmenines kopijas. Tegu Lietuvą toliau garsina jaunieji dizaineriai ir kūrybininkai, turintys idėjų, kaip išradingai šiuos senus darbus prikelti naujam gyvenimui.
– Ką atviroji kultūra suteikia kūrėjams? Ar galima tikėtis, jog jos populiarumas ir imtis vis didės?
S.Aurylaitė: Tikiu, kad atviroji kultūra yra ateitis, prie kurios mes jau galime prisiliesti šiandien. Ji leis kūrėjams kasdien tobulėti ir aktyviai įsitraukti į dialogą su intelektine ir vizualine istorija.
Kartu šis utopinis „Public Domain City“ miestas, kur galiotų visiška kūrybinė laisvė, išlieka didele svajone. Šiuo metu esame tik aktyvioje pirmų žingsnių stadijoje, ir dar daug laiko praeis, kol tai taps mūsų kasdienybe.
Iššūkis, kurį turime šiandien – pažinti vieni kitus, vienijamus noro naudoti atvirąjį kultūros palikimą savo kūryboje, bei tapti kritine mase. Būtent dėl to pirmiausia apie „Public Domain City“ svajoju kaip apie kūrėjų bendruomenę. O XV ar XVII amžių šaltiniai, pamažu atgimstantys naujuose pavidaluose, pradedant nuo festivalių plakatų ir baigiant miesto apleistų rajonų grafičiais, tikiu, suteiks mūsų kasdienei vizualinei aplinkai naujo gylio.
