„Man tai didžiausias smūgis, nes netekau ne tik bendraautoriaus, ilgamečio kolegos, bet ir artimo šeimos draugo. Aš jį labai artimai pažinojau, todėl dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad jo jau nebėra, – skausmo neslėpė fotografas Stanislovas Žvirgždas. – Paskutinį kartą buvome susitikę prieš savaitę, matėsi, kad jis jau pavargęs, bet kad taip greitai išeis – kas gi galėjo tikėtis... Ačiū Dievui, užgeso ramiai, be kančių: kaip dirbo tyliai ir ramiai, nepretenduodamas į kokius nors apdovanojimus, nors jų yra gavęs ne vieną, taip ir iškeliavo Anapilin.“
Prisimindamas paskutinį susitikimą, S.Žvirgždas pasakojo, kad su S.Valiuliu labai produktyviai ruošėsi paskaitų apie Lietuvos fotografiją ciklui.
Ačiū Dievui, kad užgeso ramiai, be kančių: kaip dirbo tyliai ir ramiai, nepretenduodamas į kokius nors apdovanojimus, nors jų yra gavęs ne vieną, taip ir iškeliavo Anapilin.„Skirmantas buvo užsidegęs, turėjo labai daug minčių ir planų, – tokį žvalų ir dvasiškai energingą bičiulį paskutinį kartą matė S.Žvirgždas. – Kažkas buvo kojoms, jis sunkokai vaikščiojo, bet buvo žvalus – tikrai neatrodė, kad labai sirgo. Galbūt tokią netikėtą mirtį lėmė persišaldymas ir šiandien ryte jis tyliai išėjo...“
Fotografas žavėjosi S.Valiulio visapusiškumu, plačiu domėjimosi sričių ratu. Būtent S.Valiuliui fotomenininkas yra dėkingas už pastūmėjimą į fotografiją bei skatinimą pačiam tyrinėti istoriją ir rašyti.
„Lietuvos kultūrai tai yra be galo didelė netektis, nes mažiausiai trys sritys – kinas, fotografija ir televizija – prarado labai rimtą kritiką ir gerą, puikų žmogų, – pabrėžė S.Žvirgždas. – Skirmantas buvo labai tolerantiškas kritikas, kuris visada rasdavo paguodžiamųjų ar pagiriamųjų žodžių net patiems beviltiškiausiems darbams. Jis niekada žmogaus neįžeisdavo, sakydavo: „Reikia dar padirbėti, pasižiūrėti, kaip kiti dirba, ir tada viskas bus gerai.“
Tai buvo labai šiltas, draugiškas žmogus, su sveiku, lietuvišku valstietišku humoru.Ne mažiau svarbi S.Valiulio asmenybės pusė – draugiškumas ir savitas humoras jausmas.
„Tai buvo labai šiltas, draugiškas žmogus, su sveiku, lietuvišku valstietišku humoru. Ir jis buvo labai geras draugas – tai sakau pamatuotai, nes ilgus metus kartu dirbome, kartu rašėme straipsnius, skaitėme paskaitas, – sakė fotografas, kuris vos išgirdęs liūdną žinią ėmė rūpintis bičiulio amžinojo poilsio vietos galimybe Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiame Menininkų kalnelyje. – Nuolat bendrauju su velionio giminėmis, jie irgi sutrikę. Kai išeina geras žmogus, visi gailisi...“
„Jis buvo mano mokytojas, lėmęs mano gyvenimą – kaip tik dabar rašau jam skirtą nekrologą, todėl nenoriu kartotis“, – 15min.lt skambučio užklupta prisipažino kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Velioniui skirtą nekrologą bus galima paskaityti Lietuvių filmų centro (LFC.lt) interneto svetainėje.
Pagarbą už profesionalumą netikėtai iškeliavusiam kritikui atidavė ir fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.
Praradome ypatingą žmogų ir nemanau, kad artimiausiu metu tuštuma, atsiradusi jam išėjus, bus kuo noras užpildyta.„Tai buvo vienas iškiliausių fotografijos ir kino pasaulio menotyrininkų – tolerantiškas, smalsus, visada domėjosi, kas naujo atsirado. Negana to, išmoningas ir originalus savo rašymu“, – šiltų žodžių išėjusiam anapus kolegai negailėjo A.Aleksandravičius.
Su liūdesiu žinią apie S.Valiulio mirtį sutiko ir Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas režisierius Gytis Lukšas.
„Mes netekome labai ryškios asmenybės, žmogaus, kuris buvo tarsi tiltas tarp Lietuvos kino ir Lietuvos fotografijos meno, sujungęs dvi meno rūšis neregėtu enciklopediniu išmanymu, mokėjimu su kitais tuo žinojimu dalytis, mokėjimu propaguoti abu menus. Tai žmogus, kurio nuopelnai Lietuvos kino istorijos skleidimui, kino paveldo tyrinėjimui labai ryškūs“, – sakė G.Lukšas.
Jis pabrėžė, kad būtent S.Valiulis padėjo redaguoti bene vienintelę iki šiol išleistą knygą apie Lietuvos kino istoriją „Lietuvos kinas“.
„S.Valiulis buvo ryški asmenybė, puikus kino kritikas, labai originalus pomėgiais, charakterio bruožais. Tai buvo žmogus, kuris niekada neatsisakydavo patalkinti – ar tai būtų kokio kino menininko jubiliejus, kino edukacinis renginys, ar tiesiog kiną mėgstančių žmonių klubas – nebūtinai Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Visur jis buvo žinomas, mylimas, į visus kvietimus atsišaukdavo, – prisiminė G.Lukšas. – Praradome ypatingą žmogų ir nemanau, kad artimiausiu metu tuštuma, atsiradusi jam išėjus, bus kuo noras užpildyta.“
