Kuo tik nedirbo
Tokie žmonės, kaip A.Girdziušas, aplinkiniams būna labai įdomūs: jie daug nuveikę, išbandę „n“ sričių, turi ką papasakoti ir moka tai daryti vaizdžiai.
Nors A.Girdziušas yra įgijęs ir geologo, ir žurnalisto, ir fototechniko, ir buitinių prietaisų remontininko specialybę, plius dar yra dirbęs šaltkalviu, medžiotoju, mokytoju, gaudė ir žymėjo miško žvėris, ieškojo sniego žmogaus, dažniausiai yra prisimenamas tada, kai kalbama apie dramatiškiausius šalies įvykius.
Iiustruojant straipsnį ar kažkieno prisiminimus apie 1991-ųjų sausio 13-ąją nuotraukomis, neretai jos būna būtent A.Girdziušo. Dėl to, kad labai daug įamžino, ir dėl to, kad nepagailėjo šių nuotraukų duoti kitiems – žiniasklaidai, Seimui.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Alfredas Girdziušas fotostudijoje |
Fotografas eilę metų pluša nedidelėje nuosavoje fotostudijoje Vilniuje, nors pats gyvena Lentvaryje. Studija įkurta cokoliniame Vilniaus centre esančio pastato aukšte. Langai visąlaik užtemdyti žaliuzėmis, todėl esant viduje galima prarasti laiko nuovoką. Tačiau fotografams tai nesvarbu – jie neturi konkrečių darbo valandų.
Studijoje galima rasti milžinišką nuotraukų archyvą. Fotografas laikosi nuostatos, kad nebūna blogų kadrų, dėl to absoliučiai visus yra išsaugojęs, nors fotografuoja jau 45-erius metus.
„Kiekvienas kadras yra mielas“, – pabrėžia A.Girdziušas.
Svarbesni žmonės šalo lauke
Paklaustas apie 1991-ųjų sausio įvykius fotografas nusišypso: „Aš tik fiksavau. Pats su peiliu, kirviu ar šautuvu gi nestovėjau.“
Tačiau po akimirkos jau beria prisiminimus: „Vidun į tuos posėdžius nelindau. Man ten nelabai įdomu buvo, norėjosi lakstyti. Tie, kurie ten sėdėjo, buvo ne pagrindiniai žmonės. Pagrindiniai barikadose šalo.
Ko gero, visi žmonės galvojo, kad tokių skerdynių nebus. Niekas negalvojo, kad šaudys, traiškys. Tie kareiviai prieš tai atrodė kaip visi – juk kažkieno vaikai, kažkieno vaikinai. Bet, kai gavo įsakymą, ten jau monstrai, mankurtai, stovėjo, kuriems nebuvo svarbu, ką daryti. Jie net negalvojo, ką daro. Pirmas dalykas kariuomenėje būna stengimasis iš žmogaus išmušti žmogiškumą. Tada kareivis tampa mašina.“
A.Girdziušui teko fotografuoti ir Sausio 13-osios aukas ligoninėje. Tiksliau – lavonus. Kad situacija tokia rimta, prisipažįsta supratęs post factum.
Sausio 13-ąją jis nenukentėjo, bet iki tol buvo ir to pasitaikę – tai fotoaparatą kareivis sudaužė, tai A.Girdziušą apspardė.
Už sausio 13-osios įamžinimą A.Girdziušas gavo atminimo medalį, kurį įteikė tuometis prezidentas a. a. Algirdas Brazauskas. Net ceremonijos metu fotografas dirbo – zujo aplink su fotoaparatu. Su juo ir medalio nuėjo atsiimti ir tai pralinksmino prezidentą.
Kareivio „karikatūra“ išgelbėjo archyvus
Ne visi kareiviai A.Girdziušui pasirodė blogi. Fotografas pamena, kaip rotušės aikštėje vieną nusprendė įamžinti.
Ateinu, žiūriu – stovi kareivis: mažo ūgio, šalmas didžiulis, šarvuota, per didelė liemenė, batai vos ne iki kelių, automatas vos ne žeme velkas – kareivio karikatūra!
„Ateinu, žiūriu – stovi kareivis: mažo ūgio, šalmas didžiulis, šarvuota, per didelė liemenė, batai vos ne iki kelių, automatas vos ne žeme velkas – karikatūra! Ir aš fotografuoju (tikrąja to žodžio prasme) sovietinio kareivio karikatūrą. Jis atsisuka, žiūri tokiom akutėm ir sako: ar galima nuotraukų gaut? Toks nekaltas bachūras, jaunas. Daviau telefono numerį.“
Ši „karikatūra“ vėliau galbūt išgelbėjo fotografui gyvybę. Bent jau archyvus – tikrai.
Po to, kai A.Girdziušas davė jam nuotraukų, abu susidraugavo. Kareivis – totoriukas Saška – įsimylėjo A.Girdziušo žmonos seserį.
Po 1991-ųjų sausio įvykių vieną naktį šis kareivis atbėgo pas fotografą į studiją, kurioje A.Girdziušas, iš durų pasidaręs lovą, ir nakvojo. Atlėkęs pasakė: „Alfredai, tavimi osobistai domėjosi, ieško, kur tavo fotostudija.“
Kareivis išbėgo, o fotografas dalį savo nuotraukų negatyvų nunešė pasaugoti senam kaimynui, o pats iki ryto vaikščiojo lauke.
Grįžęs rado išspirtas fotostudijos duris, viskas suversta, visur prikakota – kampuose, raugintų kopūstų statinaitėje, ant lova virtusių durų. „Kaip sakoma, vizitinę kortelę paliko. Gyvuliai ir elgiasi gyvuliškai“, – juokiasi prisiminęs A.Girdziušas.
Vėliau fotografą perspėjęs kareivis išvyko į Maskvą ir dingo be žinios.
 |
| Alfredo Girdziušo nuotr./Archyvus išgelbėjęs Aleksandras Junisovas |
Guminė kulka paliko randą
Prisiminęs 2009-ųjų sausio 16-osios įvykius, fotografas pakeičia toną: „Tegu mane nušauna, bet ten dominavo rusakalbiai. Girdėjau, kaip jie rusų kalba kalbėjo apie užmokestį ir tarėsi apie patekimą į Seimą. Praktiškai ten buvo suorganizuota viskas. Iš tų, kurie mėtė akmenis, ledo gabalus, daužė langus, 99 proc. buvo rusakalbių. Kaip išsiaiškinau, daug buvo specialiai atvežta iš Klaipėdos.“
A.Girdziušas piktinasi ir dėl to, kad pareigūnai guminėmis kulkomis šaudė ne tik į kaltus. Viena kulka pataikė ir į fotografo koją. Nemažas randas likęs iki dabar.
Nors dėl be priežasties į jį – tyčia ar netyčia – paleistos guminės kulkos fotografas ir ne visai gražiai bandė ieškoti teisybės, kol kas nieko nepešė. Teisybės, beje, jis ieško visada.
„Man daug kas sako: tave vienąkart nušaus ir paliks. Bet aš nebijau. O paerzinti, klausti turiu pilietinę teisę“, – šypteli fotografas.
Žavisi ir žurnalisto darbu
A.Girdziužas prisipažįsta, kad nemėgsta režisuoti kadrų. Jam įdomiau fotografuoti gyvenimą, tik momentą ar rakursą reikia pasirinkti tokį, kuris atspindėtų kokią nors emociją.
Tiek fotografavau kad, ko gero, esu kaip kareivis. Kareiviams svarbiausia – nušauti, o fotografui – nufotografuoti. Nesvarbu, kokia to kaina būtų.
„Tiek fotografavau ir tiek prie to įpratęs, kad, ko gero, esu kaip kareivis. Kareiviams svarbiausia – nušauti, o fotografui pirmoj eilėj – nufotografuoti. Nesvarbu, kokia to kaina būtų. Antra – kiekvienas fotografas nuotraukoje turi pavaizduoti vyksmą. Statiškai galbūt nefotografuoja, gal pakreipia objektyvą. Jei žmones fotografuoja, stengiasi, kad veido išraiška ne bereikšmė būtų. Ką pats matai, žmogus irgi pamato iš tavo nuotraukos.“
Be fotografo darbo jam įdomus dar vienas – žurnalisto. Nuo 1980-ųjų jis pradėjo ne tik daryti menines nuotraukas, bet ir dirbti spaudoje. Tiek A.Girdziušo darbas, tiek įgytos specialybės aiškiai rodo asmeninę savybę – smalsumą.
„Jeigu galėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, vis tiek imčiausi žurnalistikos. Dirbdamas žurnalistu pastebėjau, kad su visais bendrauji kaip lygus su lygiu. Su valkatuku ir su prezidentu bendrauji vienodai, žinoma, tik tonas truputį kitoks. Gali užduoti klausimą. Tau atsako. Gali fotografuoti.“
A.Girdziušas teigia pastebėjęs, kad kitos profesijos, ypač paprastesnės, tokios galimybės nesuteikia. Jam dirbant kitokius darbus, ne visada aplinkiniai elgdavosi kaip su sau lygiu.
