Muzikanto koncertų grafikas sudarytas daug mėnesių į priekį – juk J.Rachlinas ne veltui vadinamas vienu geriausių jaunosios kartos smuikininkų pasaulyje.
Prieš 25-erius metus vartus į pasaulinę šlovę jam atvėrė laimėtas „Eurovizijos“ dainų konkurso Metų jaunojo atlikėjo titulas.
Parodė nerimtąją muzikų pusę
Muzika beveik kasmet smuikininką atveda į Lietuvą. Tačiau šį pavasarį Vilniuje J.Rachlinas negrojo – net atvažiavo be instrumento. Jis pristatė naują savo aistrą – paties prodiusuotą ir gero bičiulio, taip pat muzikanto Aleksejaus Igudesmano režisuotą kino juostą „Nosių šalis“. Filmas pasakoja apie J. Rachlino rengtą klasikinės muzikos festivalį Kroatijos Dubrovniko mieste, kuriame dalyvaudavo gausybė jo kolegų ir ilgamečių draugų.
„Viena iš priežasčių sukurti filmą buvo ta, kad įprastai žiūrėdamas dokumentinius filmus apie klasikinės muzikos festivalius per penkias ar dešimt minučių užmiegi. Visi sėdi ir sako: „Tai taip nuostabu, jis taip puikiai groja – geriau nei W.A.Mozartas...“ Visuomet taip pat. O Aleksejus tarė: padarykime kitokią dokumentiką. Man idėja patiko. Patiko idėja kurti pseudokumentiką. O tai ne dokumentika – tai juokinga dokumentika“, – tikina pašnekovas.
Klasikinės muzikos atlikėjai nėra tikri nuobodybės ir užkietėję konservatoriai, teigia J.Rachlinas ir būtent tai rodo savo filme. Jame daug humoro, drąsių pokalbių, juokimosi iš savęs, kvailiojimo ir net nosių čiupinėjimo.
„Nosių čiupinėjimas – tarsi mano ženklas. Man patinka liesti mano draugų nosis – tai tiesiog kvailas dalykas. Filme tai nėra labai reikšmingas momentas. Ten yra gal 30 sekundžių epizodas, kur aš liečiu mano draugų nosis. Aš tiesiog mėgstu tai daryti nuo pat vaikystės. Pamanėme, kad tai puiki antraštė filmui, bet filmas nėra apie nosis. Jis tiesiog apie tai, kad menininkas taip pat gali kvailioti“, – pabrėžia pašnekovas.
Su visa derama pagarba juostoje „Nosių šalis“ atiduota duoklė klasikinei muzikai: garso takelyje skamba gyvo garso klasikų kūriniai – nepertraukti, nekarpyti ir kitaip nepaliesti, pasak smuikininko, be jokios kosmetinės operacijos.
Kodėl tuomet prireikė parodyti kitą – nerimtąją – rimtųjų muzikų pusę? J.Rachlino atsakymas paprastas – nenorime nuobodžiais stereotipais gąsdinti jaunimo.
„Į klasikinės muzikos koncertus visame pasaulyje ateina nedaug jaunimo. Auditorija yra gerokai vyresnė. Tai taip pat puiku – mes mėgstame vyresnius žmones, tačiau kam grosime po dvidešimties, trisdešimties metų? Turime įkvėpti jauną publiką. Koncertuoju jau dvidešimt penkerius metus – pačioje pradžioje matydavau daug daugiau jaunimo, o dabar publika gerokai vyresnė. Taigi turime tai turėti omenyje ir daryti, ką tik tai galime“, – sako LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovas.
Mėgstamiausias instrumentas – ne smuikas
Filme „Nosių šalis“ J.Rachlinas atliko pagrindinį vaidmenį, o Aleksejus klausinėjo judviejų kolegų ir ilgamečių draugų pačių keisčiausių klausimų. Juostoje derinami juokai, įžeidimai, gili filosofija ir, be abejo, muzika.
Ir čia garsusis smuikininkas nustebina – jis pats nepasirinkęs smuiko. Maža to, smuiko jis toli gražu negali pavadinti mėgstamiausiu instrumentu.
„Mano mėgstamiausias instrumentas yra ir visada buvo violončelė. Bet mano seneliai, kai dar gyvenome Vilniuje (man buvo dveji su puse), atėjo su smuiku ir man pamelavo, kad tai yra violončelė – mano violončelė. Aš juo pradėjau groti. O kai mano tėvas violončelininkas pasiimė mane į orkestro repeticiją, pamačiau, kad tai, ką turiu namuose, nėra violončelė – tai smuikas. Tuomet pradėjau jį laikyti kaip smuiką“, – pasakoja pašnekovas.
Scenoje muzikanto siekiamybė – groti taip, kad perteiktų energiją nuo scenos publikai. Būtent šio jausmo smuikininkas J.Rachlinas sako negalintis sudėti į žodžius.
Ir ne konkretus instrumentas man svarbiausias, pabrėžia J.Rachlinas. Jis pastaruoju metu vis daugiau diriguoja. Instrumentą vadina tik įrankiu, skirtu išreikšti muzikines idėjas.
Muzika gerina žmonių gyvenimus
Sėkmę J.Rachlinas vadina dėlione iš daugybės dalelių: disciplinos, atsidavimo, meilės profesijai, gerų mokytojų, kartu dirbančiųjų komandos ir tikrų draugai.
„Reikia geros nosies, kad apsuptum save tikrais draugais. Neužtenka, kad aplinkiniai plekšnotų per petį ir būtų šalia tik tuomet, kai sekasi. Grojimo dalis, manau, užima ne daugiau nei 40–50 proc. Taip pat svarbu suprasti, kaip reikia elgtis po koncerto – su rėmėjais, su koncertų organizatoriais, su žmonėmis, kurie tave užsako ir kurie tave parduoda“, – aiškina smuikininkas.
Jis pabrėžia, kad koncertai užsakomi prieš du tris metus, kartais dar anksčiau, tad labai anksti reikia nuspręsti, ką jis veiks, pavyzdžiui, 2016-aisiais.
J.Rachlinas išduoda – per gastroles jį galima sutikti viešintį nedideliuose kino teatruose, kur rodomas nepriklausomas kinas. Dar – futbolo varžybose, jei tik jos sutampa su jo kelionių grafiku.
Tarp muzikos ir gastrolių prieš kelerius metus į jo dienotvarkę įsiterpė dar viena veikla – smuikininkas tapo UNICEF geros valios ambasadoriumi. Į UNICEF jį atvedė aktorius seras Rogeris Mooras, su kuriuo, sako, jau 13 metų palaikantis draugiškus santykius.
Du garsius vyrus suvienijo muzika ir rūpestis pasaulio skurstančiais vaikais.
„Pamaniau, kad tai tikrai turi prasmę. Kad ir kur keliaučiau, galiu bendrauti su žiniasklaida, televizija, radiju, laikraščiais. Kodėl kalbėti vien tik apie Mozartą ir Beethoveną, jei galiu kalbėti apie labdarą milijonams vaikų, kuriems žutbūt reikia pagalbos? Šiandien tokia organizacija kaip UNICEF labai svarbi. Juk gausybė vaikų susiduria su tokiomis problemomis kaip narkotikai, AIDS, prostitucija ir daugybe kitų dalykų“, – aistringai pasakoja pašnekovas.
Lėšas specialioms programoms mažiesiems J.Rachlinas prieš kelerius metus rinko grodamas ir Vilniuje. Po koncerto pastatytos dvi mokyklos Afganistane, o smuikininkas sako – tebūnie tai mažas indėlis kurti geresnį pasaulį.
Smuikininkas neabejoja – muzika gali padaryti pasaulį geresnį. „Muzika yra labai galingas ginklas. Taikus ginklas. Nežinau atvejo, kad po koncerto žmonės imtų kovoti. Muzika sujungia žmones – įvairių tautų, skirtingų religijų. Tai labai stiprus ir didis taikos ambasadorius. Tuo aš tikiu. Nežinau, ar muzika gali išgelbėti gyvybę, bet esu tikras, kad ji gerina žmonių gyvenimus“, – tikina J.Rachlinas.
Scenoje muzikanto siekiamybė – groti taip, kad perteiktų energiją nuo scenos publikai. Būtent šio jausmo smuikininkas J.Rachlinas sako negalintis sudėti į žodžius.
