„15min“ kalbasi su rašytoja apie neseniai į lietuvių kalbą išverstą knygą, sulaukusią didžiulio pripažinimo visame pasaulyje. Romane autorė per dviejų kartų moterų istoriją nagrinėja prievartos, bejėgiškumo, meilės temas, įtaigiai apibūdindama pokario ir nepriklausomybę atgavusią Estiją.
– Esate labai jauna rašytoja, tačiau didelio populiarumo sulaukusiame romane labai įtaigiai ir autentiškai rašote apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus, prievartą, išdavystes. Kodėl sovietmetis – tema, kurią dažniau analizuoja šį laikotarpį skaudžiai išgyvenę žmonės?
– Rašytojai visada rašė istorinius romanus. Tačiau manau, kad šiuo atveju dažnai pasigirstanti nuostaba mano atžvilgiu labiau susijusi su tuo, kad esu jauna moteris, besidominti Sovietų Sąjunga. Esu tikra, kad jei būčiau rašiusi, pavyzdžiui, apie 18 amžiaus Angliją, niekas panašių klausimų nebūtų uždavęs.
Kita vertus, viena iš pagrindinių šios knygos veikėjų yra senyvo amžiaus moteris, Alydė. Išties svarsčiau, ar galėsiu sukurti įtikinamą veikėją, neturėdama tokio ilgo gyvenimo patirties: istoriją pradėjau kurti būdama 29-erių. Manau, man labai padėjo tai, kad šis pasakojimas iš pradžių gimė kaip pjesė.
– Ir vis tik kas lėmė Jūsų norą analizuoti ir pasakoti apie sovietmečio nusikaltimus ir kodėl pasirinkote Estiją?
– Mano mama yra estė, šioje valstybėje turiu daug giminaičių ir draugų. Be to, mano tėtis darbo reikalais dažnai keliaudavo po Sovietų Sąjungos respublikas, mes keliaudavome kartu su juo. Susidomėjimas gimė labai natūraliai.
– Skaitant knygą didžiulį įspūdį darė įtaiga, kuria alsavo visas romanas: itin įtaigiai aprašytas laikotarpis, seksualinė prievarta ir net gyvenimas kaime. Iš kur sėmėtės įkvėpimo? Ar tai daugiau Jūsų vaizduotės rezultatas, ar tikrame gyvenime girdėtų pasakojimų atgarsiai?
Mane šokiravo faktas, kad net ir šiuolaikinėje Europoje vos prieš keliolika metų veikė prievartavimo koncentracijos stovyklos. Tai ypač sunku suvokti, turint omenyje, kokį įvaizdį Europa turi.– Tai romanas, taigi knygos veikėjai neturi prototipų realybėje. Tačiau, žinoma, būdama maža mergaitė ir paauglė, girdėjau daug pasakojimų apie įvairius dalykus, vykusius Estijoje sovietmečiu. Tikriausiai tokių istorijų prisiklausiau daugiau, nei mano bendraamžiai estai. Tais laikais telefonų buvo klausomasi, laiškai buvo cenzūruojami, taigi vienintelė reali galimybė atviram ir nuoširdžiam pokalbiui su kitoje šalyje gyvenusiais giminaičiais buvo susitikimas.
Todėl kai nuvykdavome į Estiją, giminaičiai su mumis bendraudavo iki paryčių, pasakodami įvairias istorijas.
– Knygoje itin daug dėmesio skiriate seksualinei prievartai ir prekybai žmonėmis. Kodėl būtent šios dvi temos?
– Mane šokiravo faktas, kad net ir šiuolaikinėje Europoje vos prieš keliolika metų veikė prievartavimo koncentracijos stovyklos. Tai ypač sunku suvokti, turint omenyje, kokį įvaizdį Europa turi.
Jei tokie dalykai būtų vykę Afrikoje, tai, be abejonės, šokiruotų, tačiau ne taip, kaip Europos atveju. Atsižvelgiant į tai, kad šios stovyklos egizstavo dar visai neseniai, manau, kad šia tema nėra pakankamai diskusijų. Iki šiul nebuvo imtasi jokių priemonių, kad būtų užtikrinta, jog tokie dalykai Europoje nebepasikartos.
Prekyba žmonėmis mane taip pat ilgą laiką domino, nes dažniausiai prekybos žmonėmis atvejai, papuolę į laikraščius, knygas ar filmus, buvo tik kokios nors kitos istorijos dalis. Manau, žmonės Vakarų šalyse nesupranta visų Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių. Viena iš jų – atrištos rankos prekybai žmonėmis. Tiesą pasakius, šis nusikaltimas apskritai tarsi buvo paslėptas po šydu, po kuriuo daugiau niekas nenori lįsti.
Todėl kai Europos Sąjunga kalba (ES) apie žmogaus teises, tai skamba nenuoširdžiai ir nenatūraliai, nes ES tikrai nesiima pakankamai veiksmų, kad užkirstų kelią tiek prekybai žmonėmis, tiek seksualiam smurtui. Ir būtent todėl man buvo svarbu rašyti šiomis temomis.
– Ne mažiau įtaigiai aprašote knygos veikėjų seksualinės prievartos išgyvenimus. Kaip pavyko taip tikroviškai perteikti tokius skaudžius ir, būnant tik stebėtoju, labai sunkiai perkandamus išgyvenimus?
– Tai mano darbas. Tačiau prieš rašydama šia tema perskaičiau nemažai įvairios literatūros apie seksualinę prievartą. Didžiausią dėmesį skyriau prievartavimui kaip ginklui kare, kuris buvo naudojamas įvairiose valstybėse. Deja, literatūros šia tema radau daug mažiau, nei būčiau norėjusi atrasti, kita vertus, būtent literatūros trūkumas šia tema dar labiau sustiprino mano tikėjimą, kad rašyti šia tema yra labai svarbu.
Analizavau nemažai tyrimų, susijusių su tuo, kaip žmonės, patyrę seksualinę prievartą, įveikia patirtą traumą. Seksualinė prievarta labai dažnai yra sudedamoji kankinimų dalis. Taigi skaičiau ir literatūrą apie kankinimus.
Mane labai nustebino tai, kad moterų seksualinį smurtą patyrusių moterų patirtis faktiškai nesiskyrė, nepriklausomai nuo to, kad prievartą jos patyrė skirtingais laikmečiais ir skirtingose šalyse ar net nuo to, kad moterys atstovavo skirtingoms kultūroms. Taip man gimė mintis savo knygoje pasakoti dviejų skirtingų moterų, turėjusių labai panašius išgyvenimus, įvykusius skirtingose vietose ir esant kitokioms aplinkybėms, istorijas.
– Ne mažesnį įspūdį paliko Jūsų sprendimas moterų kūnų istorijas perteikti per kūno kalbą – gestus, nuolatinius krūpčiojimus, ant kūno likusias žymes. Kodėl pasirinkote tokį kūnų istorijų papasakojimą?
– Rašydama norėjau apimti visus žmogaus pojūčius. Taip siekiau knygos pasaulį paversti itin gyvą, kad skaitytojas galėtų į jį pasinerti ir įsigilinti į istoriją, nors jo pasaulis ir pasaulis, kuriame gyvena knygos veikėjos, yra absoliučiai skirtingi.
– Apie savo patirtus išgyvenimus, traumas, moterys viena kitai papasakoja per tyloje atsiskleidžiantį supratimą. Ar nebijojote romane eksperimentuoti su tiek daug tylos?
– Jei pirma būčiau pradėjusi rašyti romaną, nežinau, kaip būčiau išsprendusi šį klausimą. Tačiau pradėjau nuo pjesės, o pjesėje žmonės kažkokiu būdu turi bendrauti. Tiesą pasakius, po pjesės viskas atrodė labai natūralu: nors tai dvi skirtingos moterys, tarp kurių, tarsi, nėra nieko bendra ir kurios, tarsi net negalėtų turėti jokio tarpusavio ryšio, tyla tampa jas jungiančiu ryšiu.
– Į lietuvių kalbą išverstas knygos pavadinimas „Valymas“ skamba simboliškai. Jis tarsi kalba apie estų tremtį, tačiau akivaizdžiai savyje dar kažką slepia. Kokią simbolinę reikšmę sudėjote į knygos pavadinimą?
– Suomių kalboje knyga vadinasi „Puhdistus“. Tai daiktavardis, kurio veiksmažodinė forma reiškia žodį „valymas“, tačiau labai buitine prasme. Šis žodis suomių kalboje vartojamas norint, pavyzdžiui, pasakyti „nuvaliau stalą“ ir pan. Tačiau šis žodis turi ir kitų prasmių.
Labai norėjau sukurti knygai paprastą pavadinimą, kuris kažkokiu būdu būtų tarsi nuoroda į kokią nors valymo formą. Ši idėja pavadinimui gimė skaitant seksualinę prievartą patyrusių žmonių išgyvenimus – nuolatinį norą „išsivalyti“ – nusiplauti rankas, palįsti po dušu, išsimaudyti vonioje... Taigi po šiuo pavadinimu slepiasi ir vidinis, psichologinis išgyvenimas.
– Kaip Jūsų knygą priėmė Estijoje?
– Kai knygos vertimas 2009 metais pasirodė Estijoje, ji tapo perkamiausiu verstiniu romanu šioje šalyje, nors nemažai estų šią knygą jau buvo perskaitę suomių kalba. Ir net tada, kai knyga buvo išversta į estų kalbą, kai kurie mano skaitytojai estai rašė norį perskaityti šį romaną suomių kalba, nes norį sukurti atstumą tarp savęs ir romano pasakojimo. Anot jų, kalba leidžia tai padaryti.
Vėliau, kai knygą imta versti į vis daugiau kalbų, Estijos intelektualai, ar žmonės, manantys esą intelektualai, pradėjo garsiai nerimauti dėl Estijos įvaizdžio. Jie pradėjo nerimauti, kad dabar švedai, vokiečiai, britai ir visi kiti pradės manyti, kad estai yra labai linkę į smurtą. Tačiau manau, kad ši diskusija neverta dėmesio.
Visame pasaulyje garsus suomių režisierius Aki Kaurismaki savo filmuose suomius vaizduoja kaip labai tylius, bemaž nekalbančius žmonės, kurių veiduose niekuomet nėra džiaugsmo. Režisieriaus filmai gan melancholiški, kartais net depresyvūs. Tačiau jie sukurti beprotiškai gražiai.
Kai A.Kaurismaki gavo pirmuosius apdovanojimus už savo darbus, suomiai labai išsigando, mąstydami, kokį Suomijos įvaizdį susidarys kitų šalių gyventojai, žiūrintys šio režisieriaus filmus. Režisieriui taip įgriso suomių polemika šia tema, kad jis faktiškai neduodavo interviu Suomijos žurnalistams. Visgi dabar mūsų tauta juo labai didžiuojasi, nors iš pradžių jo darbai ir buvo vertinti labai kontroversiškais. Juk italai negali išgyventi dėl to, kokią įtaką Italijos įvaizdžiui galimai turėjo „Krišktatėvis“, o amerikiečiai – filmai apie indėnų žudynes.
Estų stereotipai, ypatingai Suomijoje, nėra patys geriausi. Suomijoje estai įvykdo nemažai nusikaltimų, todėl šioje šalyje stereotipinis estas yra nusikaltėlis, stereotipinė estė – prostitutė. Tai, tiesą pasakius, buvo viena iš priežasčių, kodėl rašiau apie Estiją.
Patiems estams tai, kad apie juos rašo, yra gan neįprastas dalykas. Niekas pasaulyje pernelyg nesigilina, kur yra Estija, kad ji buvo okupuota, nedaug kas žino, kiek ši šalis iškentėjo. Ir staiga prancūzai, airiai ir kiti skaito knygą, kurioje visas veiksmas vyksta Estijoje. Nesena šios šalies praeitis nedomina Estijos rašytojų – tarp jų tai nėra populiari tema.
– Kokią pagrindinę žinutę norėjote nusiųsti šios knygos skaitytojams?
– Negaliu jos įvardinti, nes kiekvienas skaitytojas gauna savo žinutę. Todėl negaliu teigti, kad kažkieno gauta žinutė buvo teisingesnė už kito. Be to, tai nemažai priklauso ir nuo valstybės, kurioje skaitytojas gyvena. Vieniems pagrindinė žinia tampa seserų pavydas, kitiems – prekyba žmonėmis ir pan.
– Ačiū už pokalbį.
