Tik jau kaip garsus belgų choreografas ir režisierius, Europos naujosios teatro realybės ir kitų prizų laureatas, Prancūzijos menų ir literatūros ordino komandoras, Berlyno menų akademijos narys, kurio spektaklis „nicht schlafen“ (vok. „nemiegokite“) gegužės 12 ir 13 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre uždarys šių metų festivalį.
– Į šį klausimą atsakinėjote turbūt tūkstančius kartų, ir vis dėlto – kaip įkūrėte trupę „Les ballet C de la B“, kodėl būtent toks pavadinimas?
– Trupę įkūrėme netyčia. Devintojo dešimtmečio viduryje su grupe draugų norėjome kurti mažus spektaklius. Tuo metu buvo didžiulis susidomėjimas viskuo, kas vyksta garažuose, rūsiuose, palėpėse, loftuose. Žmonės darė dalykus visur, kur galėjo, tik nebuvo pinigų ir valdžios noro remti tuos darbus.
Pagalvojome, kad patys galime imtis spektaklių, nors tarp mūsų nebuvo nė vieno, kas būtų turėjęs profesionalų pasirengimą, niekas nebuvo studijavęs teatro ar šokio, aš buvau baigęs psichologiją ir pedagogiką. Tačiau spektakliai, kuriuos tuo metu kūrėme, jaudino publiką, ir tam tikruose alternatyvaus teatro ratuose tapo labai populiarūs. Teko priimti svarbų sau pačiam sprendimą – tęsti gydomojo pedagogo darbą ar pamėginti tapti profesionaliu teatro kūrėju. Taigi į šiuolaikinio šokio pasaulį patekau dėl tam tikro atsitiktinumo.
Teko priimti svarbų sau pačiam sprendimą – tęsti gydomojo pedagogo darbą ar pamėginti tapti profesionaliu teatro kūrėju.
Dairėmės arogantiško ir pretenzingo pavadinimo trupei. Ir nusprendėme pasivadinti „Les Ballets contemporains de la Belgique“ (liet. „Belgijos šiuolaikinis baletas“). Flamandišką trupę pavadinti prancūziškai tuo metu jau buvo labai provokatyvu, nes ruseno įtampa tarp flamandiškai ir prancūziškai kalbančių Belgijos visuomenės dalių. Ir pasivadinti baletu – kai mes, žinia, neturėjome su tuo nieko bendra – kūrėme spektaklius, remdamiesi kasdieniais judesiais ir savo fizine išvaizda. Nuo to laiko teko jau ir gyventi su tuo pavadinimu.
– Pantomima, baletas, modernusis šokis – paauglystėje išbandėte įvairias menų sritis. Tada įgijote profesionalaus ortopedagogo (ortopedinio terapeuto) diplomą. Galiausiai ėmėte kurti pasaulį žavinčius šokio ir teatro spektaklius. Kaip apibūdintumėte savo profesiją – kas jūs esate?
– Žinote, dabar jau esu tam tikro amžiaus ir galiu pažvelgti atgal. Ir kai dairausi į visa tai gana objektyviai, tikrai nustembu. Nes kai pradėjau šią veiklą, negalėjau net pagalvoti, kad turėsiu tokią karjerą. Ir tai ne tiek apie sėkmę, kiek apie galimybę burti įdomius žmones, kurie drauge tyrinėtų tam tikras temas, ir kurti spektaklius. Dariau tai daugybę kartų, ir tai niekada netapo man našta, niekada neatsibodo. Neidealizuoju, bet tai trys ar keturi dešimtmečiai gryno malonumo. Įsivaizduoti visa tai ir kokią plačią auditoriją tai taip jaudins – didžiausia gyvenimo dovana, kokią tik galima gauti.
Kartais pagaunu save galvojantį – vau, ir kaip mes visa tai padarome? Sėdi studijoje, prieš tave vyksta kažkas labai intensyvaus ir gražaus – kartais nelabai net įsivaizduoji, kaip tai gali tapti kokia nors istorija. O visi mūsų sukurti spektakliai vėliau intensyviai keliavo. Taigi galėjau aplankyti visus žemynus. Jei to nebūčiau daręs, turbūt niekada nebūčiau išvykęs iš gimtojo miesto Gento, kurį labai mėgstu. Dirbdamas šį darbą su šia trupe pamačiau pusę pasaulio, o tai yra visiškai nuostabu.
– Koks yra jūsų stilius, žanras? Galite tai apibrėžti?
– Tai labai eklektiška ir grindžiama tuo, ką pasiūlo žmonės, su kuriais aš dirbu – jie visada tampa labai svarbūs visuose spektakliuose, kuriuos darau. Kūriau teatro spektaklius, kūriau šokio, stačiau operas, dariau solo, duetus, grupinius darbus. Temos visad buvo labai skirtingos. Taigi nėra vienos aiškios linijos.
– Ar skaitote kritiką apie savo spektaklius? Atsižvelgiate į ją?
– Kartais. Šiaip jau mėgstu skaityti kritiką. Nes kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje, tai daroma labai įdomiai. Jie skiria tam daug laiko, labai giliai, nuoširdžiai analizuoja spektaklius. Aišku, mano jausmai kritikų atžvilgiu dvilypiai – kartais būnu labai piktas dėl to, ką jie rašo, o kartais daug sužinau iš to, ką jie parašo. Daug ko išmokstu iš žmonių, kurie geba apibūdinti mūsų darbą, nes kritikai yra daug protingesni už mane. Taigi jausmai sumišę – skaitau kritiką, kai man ją kas nors paduoda, bet pats jos neieškau.
Mano jausmai kritikų atžvilgiu dvilypiai – kartais būnu labai piktas dėl to, ką jie rašo, o kartais daug sužinau iš to, ką jie parašo.
– Ką dar veikiate be spektaklių kūrimo?
– Dėstau menų mokykloje, į kurią įėjimas – greta mūsų trupės durų. Tai labai įdomi mokykla, darbuojuosi ten su jaunais teatro studentais. Taip pat padedu kitiems kurti mažus teatro ar šokio spektaklius. O asmeniniame gyvenime – virš mano buto Gente yra terasa, kurioje užsiimu šiokia tokia sodininkyste. Žaviuosi viskuo, kas čia auga – maži augalai, daržovės.
– Ir kurias daržoves geriausiai pavyksta užauginti?
– Pomidorus.
– Į Vilnių šįkart atvežate spektaklį „nicht schlafen“. Pristatyme rašoma, kad prieš jį pradėdamas keletą dienų skaitėte apie Donaldą Trumpą, Erdoganą, Islamo valstybės terorą, „Brexitą“ ir visoje Europoje galvą keliantį nacionalizmą, tai rodė gąsdinantį panašumą su laikotarpiu, kai gyveno kompozitorius Gustavas Mahleris. Tai buvo laikotarpis prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Ką jūsų, kūrėjo, intuicija kužda apie ano ir šio laikotarpio situacijų panašumus?
– Kai man pasiūlė sukurti spektaklį pagal Gustavą Mahlerį, tai buvo blogiausia iš galimų idėjų, nes tuo metu visiškai nemėgau jo muzikos. Bet tą idėją siūlė man labai svarbus iš to paties Gento kilęs žmogus – buvęs Paryžiaus operos ir kitų operos teatrų vadovas Gerard'as Mortier, kurio idėjos ir palikimas man labai reikšmingi. Esame dirbę kartu keletą kartų, ir būtent jis buvo žmogus, galėjęs stumtelėti mane kokių nors naujų idėjų, perspektyvų link.
Praėjus metams kitiems po jo mirties vis dar galvojau apie tą pasiūlymą. Atsirado, kas man pakišo Philippo Blomo knygą „Pokyčiai ir kultūra Vakaruose, 1900–1914“, kurioje jis apibūdina laikotarpį, kai, ypač Europoje, dalykai keitėsi labai greitai ir radikaliai, ir kaip tai atvedė Europą prie tų dviejų didžiulių katastrofų – Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.
Toje knygoje dar rašoma, kaip kai kurie menininkai pagavo savo laikotarpio ženklus. G.Mahleris buvo vienas jų. Tada ėmiau suprasti, kodėl jis kūrė tokią eklektišką muziką. Tokia buvo šio spektaklio užuomazga. P.Blomas savo knygoje taip pat rašo apie paraleles, kurias jis įžvelgia tarp XX a. pradžios ir šių dienų. Mes vėl gyvename laikais, kai dalykai kinta taip greitai, pokyčiai yra tokie visa apimantys ir jų vyksta tiek daug.
– Ar tai, kuo užsiimate – menas, kultūra – gali išgelbėti pasaulį, sumažinti antagonizmą tarp tautų ir politikų?
– Ne. Jie gali pakeisti individus – esu patyręs daugybę tokių atvejų. Kalbant apie individus, gali pakeisti mąstymą, elgseną. Bet negali pakeisti pasaulio.
– Esate žymus kūrėjas, apdovanotas garbingais įvairių šalių prizais. Ar svarbu būti žinomam? Ar tai daro jūsų veiklą lengvesnę?
– Pasakysiu atvirai – nekenčiu viso to. Mane tai trikdo, liūdina. Ypač, kai matai, kad žmogus bendrauja su tavimi dėl to, kas esi, o ne dėl to, koks esi. Tai tikrai labai sunku. Kita vertus, gauti visą tą pripažinimą ir vardus yra gerai darbui, žmonėms, su kuriais dirbi. Ir, aišku, visa tai motyvuoja tęsti tai, ką darai, ką pradėjai. Pozityviai veikia tuos žmones, kurie užsidarę studijoje ilgas savaites iš nieko kuria kažką.
– Belgija yra maža šalis, Gentas – mažas miestas. Pagal dydį juos galima lyginti su Lietuva, Vilniumi. Ar kaip kūrėjas jaučiate, kad esate iš nedidelio krašto? Ar norint tapti labai žinomu menininku turi reikšmės, iš mažos ar didelės, labai įtakingos, šalies esi kilęs?
– Šiais interneto laikais galite tapti pasaulio piliečiu labai greit, bet kurioje vietoje, kur yra internetas, nes visa informacija yra pasiekiama bet kur ir bet kuriuo metu. Galite tapti choreografu ir labai mažame miestelyje – jei turite interneto ryšį, galite sužinoti visą šiuolaikinę šokio istoriją. Aš asmeniškai jaučiuosi „įžemintas“ Gente. Kuo vyresnis tampu, kuo daugiau sužinau apie jo istoriją, meno istoriją, apie Gento ir Belgijos meno istoriją, tuo daugiau jaučiuosi jų įkvėptas. Manau, kad tai mano genuose – būti šitos meno istorijos dalimi. Privalumas būti gimusiam šiame mažame mieste.
Esu buvęs tuose dideliuose miestuose, Londone ar Berlyne, kuriuose, sakoma, menas yra gyviausias, bet aš juose negalėčiau dirbti. Ten visko per daug.
Esu buvęs tuose dideliuose miestuose, Londone ar Berlyne, kuriuose, sakoma, menas yra gyviausias, bet aš juose negalėčiau dirbti. Ten visko per daug: informacijos, žmonių, įtakų. Gentas man – provincialus, bet tuo pačiu labai gražus mažas miestas, ir labai susisaistęs su pasauliu. Ir, taip, manau, kad yra panašumų tarp Gento ir Vilniaus.
Žaviuosi ir Belgijos istorija. Ji tokia siurrealistinė. Tai vienas mažų kraštų, kurie eksperimentuoja, kaip kartu sugyventi tokioms skirtingoms tautinėms bendruomenėms. Prieš keletą dešimtmečių jos buvo tik trys – prancūzų, flamandų ir vokiečių, šiomis dienomis, dėl imigracijos, veikiausiai yra daugiau kaip 150 bendruomenių. Labai įdomu stebėti, kaip ieškoma būdų sugyventi kartu, ir būti to dalimi.
– Kodėl Belgija tokia stipri šiuolaikiniame šokyje?
– Pradėčiau nuo devintojo dešimtmečio, tada buvo keletas labai stiprių asmenybių, dalis jų – Janas Fabre, Anne Teresa De Keersmaeker, Janas Lauwersas, Meg Stuart – vis dar tęsia labai įdomų darbą ir dabar. Kita vertus, tai buvo atvira edvė, šokyje neturėjome „tėvų, kuriuos reikėtų nužudyti“, neturėjome istorijos. Maurice'o Béjart'o era baiginėjosi, buvo išsikvėpusi, jį tuo metu jau laikė senamadišku, jis paliko Belgiją – tiesa, dabar matau, koks svarbus savo laiku buvo jo vaidmuo šokio istorijai.
Ir tuo metu nebuvo jokių išteklių – reikėjo būti labai motyvuotam, kad pateiktum visuomenei savo idėjas. Bet buvo keletas tuomet jaunų teatro vadovų, aš juos pavadinčiau skautais, jie išrado naujas erdves, kuriose tie nauji darbai buvo rodomi. Ir tam buvo labai entuziastinga ir motyvuota auditorija. Jauniems šių dienų choreografams daug sunkiau pradėti veiklą, pristatyti darbus – tiesiog jau per daug žmonių.
– Jums sukako 62-eji. Ar jaučiate amžių? Tapo lengviau, greičiau, ar priešingai – sunkiau pradėti ir kurti spektaklius, nei pavykdavo prieš 20–30 metų?
– Yra tam tikro spaudimo – kiekvieną naują spektaklį lygina su ankstesniuoju, visad tikimasi, kad jis bus bent jau toks pat geras, o pageidautina – geresnis. Ir tai komplikuoja reikalus. Jaučiu amžių – yra dalykų, kurie dingsta ir kurių aš gailiuosi, bet yra kitų dalykų, kurie man tampa svarbesni. Tas su amžiumi atėjęs matymas, kaip yra sutvertas žmogus ir kaip funkcionuoja pasaulis, dabar mane daug labiau domina.
Tu tiesiog turi daug daugiau informacijos, asmeninės patirties, kuri padeda suvokti tuos dalykus. Tai pozityvu. Nors žinai, kad judi viena kryptimi – į mirtį. Manau, kad teatro ir šokio kūrimas man padėjo nuolat rengtis mirčiai. Žinoma, su amžiumi šie dalykai užima vis didesnę gyvenimo dalį.
Žinai, kad judi viena kryptimi – į mirtį. Manau, kad teatro ir šokio kūrimas man padėjo nuolat rengtis mirčiai. Žinoma, su amžiumi šie dalykai užima vis didesnę gyvenimo dalį.
Lygindamas save dabartinį su savimi prieš 25 metus – žinau, kad yra dalykų, kurių tada net neįsivaizdavau. Dabar labai gerai žinau, kad tas ar kitas dalykas nutiks. Tai nuolat yra mano veiksmuose, mano mintyse, žodžiuose.
– Kuriuos šių dienų choreografus labiausiai mėgstate? Kas iš jų liks istorijoje?
– Sunkus klausimas. Man gali labai patikti kas nors visiškai nežinomas, padaręs mažą darbą mažoje studijoje. Jei norite, kad išrinkčiau tuos, kas geriausi, labai sunku. Pavyzdžiui, Belgijoje yra kūrėjų, kurių darbus labai įdomu sekti – bet ar jie išliks istorijoje, aš nežinau. Kai pradėjome, galėjome padaryt ir tris keturis nesėkmingus darbus, ir mus teatrai vis dar kviesdavo. Dabar privalai padaryti po gerą darbą kasmet, kitaip gali būti labai greitai pamirštas, išmestas iš barščių.
– Pirmąkart Lietuvoje, tarptautiniame teatro festivalyje LIFE, su spektakliu „Bonjour Madame“ viešėjote 1995 m. ir tada sukėlėte furorą tarp žiūrovų, kuris prisimenamas iki šiol. Ar pamenate tuos laikus?
– Tai buvo viena mano karjeros viršūnių, staigmena. Ne tik atvykome į šalį, kuri, kiek pamenu, tuo metu buvo pačiame persitvarkymo po to, kai atgavote nepriklausomybę, įkarštyje, bet ir rodėme spektaklį, kuris čia, Belgijoje, buvo laikomas gana sudėtingu ir problemišku daugeliui šiuolaikiniu šokiu besidominčių žmonių.
Lietuvos publika turbūt buvo šilčiausia ir labiausiai nustebinusi per visą mano gyvenimą.
Ir staiga atsiradome krašte, kuris tiesiog šiltai apkabino tą spektaklį, atpažino jame kažką, pajuto kažką labai gilaus. O publika turbūt buvo šilčiausia ir labiausiai nustebinusi per visą mano gyvenimą. Visa spektaklio komanda buvo labai sujaudinta. Taigi mano atsiminimai – labai ryškūs.
Neseniai supratau, nors neturėjau tokio tikslo, – į Vilnių grįžtu su spektakliu „nicht schlafen“, kuris turi paralelių su anuomet čia parodytu spektakliu „Bonjour Madame“. Tai irgi spektaklis, atskleidžiantis vyrų psichologiją ir elgseną, kurio dauguma atlikėjų vyrai ir tik viena – moteris. Tad tai tarsi tam tikro mano gyvenimo rato užbaigimas.
