Pasak menininko, katinas turėjo būti pakrikštytas kitokiu vardu, tačiau jo charakteris pademonstravo „superkatino savybes“, todėl tapo Super Mario. O štai Arai vardą suteikė veislynas:
„Arai vardas suteiktas buvo jau paties veislyno. Dažnas žmogus paklausia, kodėl ji pavadinta papūgos vardu, bet jie nežino, kad jos pilnas vardas yra visai ne papūgiškas – Ara yra Azijos liūtas.“
-
Brolių Gataveckų katytė Kisa Samurai – peliautoja, meno mėgėja ir žvaigždė
-
Rašytojos ir filosofės A.Kaziliūnaitės katinas Zigis: čia ne mes jį įsikatinom, o jis mus įsižmogino
-
„Žemėje su gyvūnais jaučiamės daug jaukiau“: R.Šerelytė ir jos biglis Mukas
-
Solistas Vaidas Bartušas ir jo papūgėlės Ki ir Vi: jos tikros muzikos kritikės
Ara yra tarsi mažoji Mario sesutė
Solistas svajojo turėti katiną nuo pat vaikystės, tad dar mokyklos laikais išvykęs mokytis į Vilnių jis žinojo, kad turės augintinį:
„Tuo metu nuomojamo buto savininkė buvo kategoriškai nusistačiusi prieš bet kokius naminius gyvūnus, bet tai manęs neišgąsdino. Pagalvojau, kad ji tikrai neišmes manęs iš to buto, ir savanaudiškai pasiėmiau Mario. Žinoma, tai sužinojus jai buvo šokas – didžiąją moralo dalį teko išklausyti mano mamai. Tačiau, nepaisant to, viskas nugulė į savo vietas – įsiviešpatavo ramybė ir taika. Šiuo metu Mario jau vienuolikmetis.“
O štai kalytė Ara E.Davidovičiaus ir jo mylimosios Monikos namuose apsigyveno pametėta likimo: „Lankydamiesi Žvėryno keramikos studijoje kartu su mano sužadėtine Monika įsimylėjome mūsų mokytojos grifonų veislės patelę Moną (iki tol neteko nieko nei matyti, nei girdėti apie grifonų veislę) .
Nusprendėme, kad kada nors ateityje taip pat norėsime turėti grifoniuką, bet pasirodo, kad ta ateitis buvo jau vos už kelių mėnesių. Kadangi mūsų keramikos studijos vadovė Sofija yra pažįstama su grifonų veisėja Lietuvoje – prieš pat šv. Kalėdas gavome žinutę, kad vienas grifoniukas skubiai ieško namų. Taip ji ir atsidūrė pas mus ir tapo Mario mažąja sesute. Arai šiuo metu yra 1-eri metai ir 3 mėnesiai.“
Pradžioje Mario patyrė šoką
Solisto žodžiais, augintiniai vienas su kitu elgiasi labai diplomatiškai: „Žinoma, pirmaisiais mėnesiais Mario buvo ištiktas šoko, nes šeimoje atsirado kažkoks įsibrovėlis. Vis dėlto 10 metų jis buvo vienturtis ponaitis, bet dabar situacija pamažu keičiasi ir nedraugiški Mario gestai virsta kvietimu palakstyti po butą.“
Paklaustas, ką katinas veikia per dienas, jis atsakė: „Mario jau matęs nemažai gyvenimo, dažniausiai renkasi pogulį įvairiose vietose ir taip, kad galėtų stebėti aplinką. Seniau jis puikiai atlikdavo ir šuniuko vaidmenį, kadangi mokėjo ir labai mėgo atnešti numetamą žaisliuką. Prie keistų įpročių galima būtų paminėti jo rytinius miauksėjimus pašnibždomis į ausį, kurie reiškia, kad laikas atsikelti ir įpilti katinų sriubos. Telefone nustatytą žadintuvą galima nukelti, bet šiuo atveju pasirinkimo nėra – reikia vykdyti katiniškas užgaidas.“
Arai vien sėdėjimo namuose, žinoma, neužtenka, pažymėjo pašnekovas.
„Per dienas ji patiria daugybę nuotykių – pradedant nuo rytinių lenktynių su Mario ir baigiant vakariniais pasivaikščiojimais, treniruotėmis šuniukų aikštelėse ir dūkimu su kitais sutiktais keturkojais kaimynais.
Ji nemėgsta būti viena – žmogaus kompanija jai tiesiog būtina. Nežinau, ar čia keistas įprotis, bet ji turi žvėrišką priklausomybę kasinėjimams. Ji pati pasiima tavo ranką ir glaudžia ją prie krūtinės, o ką toliau daryti – klausimų jau nekyla. Dar toks įprotis, kuris atrodo žavingas – vaikščiojimas ant dviejų kojų. Kartais atrodo, kad ji iš tiesų ne keturkojis, o dvikojis gyvūnas.“
Mario – sunkiosios muzikos klausytojas, o Ara keliauja kartu į koncertus
Menininką gyvūnai įkvepia vien savo buvimu: „kaskart pasiėmęs gitarą pridarau ekspromtinių koverių apie juos. Pavyzdžiui: Mario, Mario, Mario visur – piniginė rankoje, Mario kitur...“
„Mario yra mano pagrindinis klausytojas ir kritikas. Jis stebi mano karjerą nuo pirmųjų dienų, kai tik persikėliau į Vilnių ir pradėjau mokytis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Iš pradžių jis mane buvo išgąsdinęs savo muzikiniu skoniu, kadangi mėgavosi šansonais (čia buvo atliekamas testas), bet ilgainiui buvo perorientuotas į sunkiosios muzikos sceną. Iki šių dienų jis primerkęs akis ir atsipalaidavęs klausosi mano repeticijų ir muzikavimų namuose“, – dalijosi Edgaras Davidovičius.
„Ara šiuo klausimu taip pat nenusileidžia, taigi, galima sakyti, griebia jautį už ragų, kadangi keliauja beveik į kas trečią koncertą kartu. Šią vasarą apkeliavo pusę Lietuvos ir net klausėsi simfoninio orkestro! Ji toleruoja aukštus dažnius, tad dainavimo rezonansas ir decibelai jos netrikdo. Palikta viena namuose ji dar labiau įsijaučia į šeimininko vaidmenį ir staugia kaimynams arijas. Čia jau labiau norėtųsi, kad ji lotų kaip šuniukai loja...“ – tęsė jis.
