Šiuo metu solistė A.Dovydaitienė rengiasi ne premjerai, o spektakliui, lydinčiam ją jau du artistinės karjeros dešimtmečius. Goldė iš Jerry Bocko miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ buvo vienas pirmųjų solistės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre parengtų vaidmenų.
– Prisiminkite tuos laikus: ar „Smuikininko ant stogo“ režisierius iškart jumis patikėjo?
– Prisimenu pirmąją repeticiją: iš Lenkijos atvykusiam režisieriui Janui Szurmiejui pristatomi artistai, kurie galėtų pretenduoti į vieną ar kitą vaidmenį. Goldės buvo kelios, ir man atsistojus, režisierius nusistebėjo: „kokia aukšta“. Tik tiek, nieko daugiau. Bet repeticijose jaučiau, kad veikiausiai nesu jo įsivaizduojamas Goldės tipažas... Ir tik po gero dešimtmečio, kai teatras atnaujino spektaklį, vėl buvo pakviestas režisierius, o aš scenoje suvaidinau Goldę. Kitą dieną po spektaklio mes susidūrėme teatro koridoriuje. Režisierius ėjo su dama, bet mane pamatęs paėmė mano rankas, pabučiavo jas, atsisuko į draugę ir tarė: „Tai – mano Goldečka“. Jis tai pasakė su tokia meile ir švelnumu, kad aš supratau, jog vaidmuo man pavyko.
Miuziklo pastatymas buvo nuostabus, darbo valandų repeticijose tuomet niekas neskaičiavo. Mano vaikai dar buvo maži, todėl samdėme auklę. O repeticija baigiasi 23 valandą – kol parvažiuojame į namus, žiūrėk ir vidurnaktis. Mobilių telefonų tais laikais dar nebuvo, tad mūsų nuostabioji auklė „baba“ Birutė tokiu naktinėjimu nerodė didelio susižavėjimo. Bandau teisintis, kad darbas užlaikė, o ji sako: „Aš gi suprantu – jauni esat, reikia kur nors nueiti...“
– Ar režisierius buvo reiklus?
– Režisierius buvo labai reiklus. Repetuodami masines scenas, turėdavome visi kaip vienas transliuoti tas emocijas, kokios buvo reikalingos. Galėdavo sustabdyti repeticiją vien dėl to, kad artistas, stovintis scenos pakrašty, kur jo net nelabai matyti, buvo „ne tos emocijos“.
Pamenu, vyko scenarijaus skaitymas, pirmos repeticijos. Ir yra tokia scena, kada Goldė bėga pas Tevjė pasakyti, kad jų dukra Chava ištekėjo už kitatikio. Pagal griežtas žydų tradicijas tai tolygu tragedijai. Pirma repeticija: aš skaitau tekstą, o režisierius mane stabdo – ne taip ir ne taip. Ir tik tada, kai tuos pačius žodžius ištariu raudodama taip, kad nuo jų apsiašaroja šalia sėdinčios kolegės, man leidžiama judėti toliau. Nuo tų laikų taip ir verkiam šiame spektaklyje tikromis ašaromis.
Spektakliui jau 20 metų – per šį laikotarpį teatre keitėsi aktorių kartos, pavyzdžiui, dukras dabar vaidina jau trečia aktorių karta. Bet manosios Goldės vyras išliko tas pats – Virginijus Pupšys. Kartą po eilinio mūsų pasirodymo prie manęs priėjo labai gera mano draugė ir susijaudinusi paklausė: „Sakyk, tu myli Pupšį?..“. Nebuvau tokiam išpuoliui pasiruošusi, kažką lemenu, o ji pribaigia: „Taip suvaidinti negalima, vargšas...“ – čia ištariamas mano vyro vardas. Taip ir gimsta istorijos apie artistų neištikimybę.
– Ar būta daugiau linksmų nutikimų, susijusių su „Smuikininku ant stogo“?
– Šiame spektaklyje pirmą kartą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijoje buvo panaudoti mikrofonai. Jame yra keli antgamtiniai personažai, tai ir jų balsai turi būti tarsi ne iš šio pasaulio. Pirma repeticija, visi scenoje repetuojame masinę sceną, staiga iš kažkur pasigirsta keistas balsas. Visi suklūsta, o garsas pamažu užpildo visą salę. Kol kažkas susivokia, kad tai aktorė, užsikabinusi mikrofoną, bando prasidainuoti ir net neįtaria, kad ją visi girdi. Problema buvo ją surasti... Kitąkart Fruma Sorė buvo pakabinta atvirkščiai. Man aktorės buvo labai gaila, bet visi kiti buvo tokie laimingi, kad išlikti nesijuokiant reikėjo didelių pastangų.
– Artėjant svarbiam pasirodymui, jaudinatės ar kuo daugiau repetuojate?
– Visi solistai jaudinasi. Mokslininkai nustatė, kad artistai patiria tokį pat stresą, kaip lakūnai bandytojai. Aišku, pripranti prie scenos ir atrodai sau ramus, bet jaudulys prieš išeinant būna. O nugali jį visi skirtingai. Aš, pavyzdžiui, prieš spektaklį negaliu ramiai nusėdėti: tvarkau namus, ir ne šiaip valau, o užsiimu generaliniu tvarkymu. Galiu ir daržą nuravėti...
– Jūsų mėgstamiausia partija, vaidmuo scenoje?
– Manau, man pasisekė, jog esu mecosopranas. Nes visi „normalūs“ kompozitoriai pagrindinius vaidmenis skiria sopranams. O pagrindiniai personažai būna kokie? Teigiami. Bet neįdomu vaidinti vien geriečius – „raganas“ žymiai įdomiau. Tad vaidmenų tikrai turėjau spalvingų.
Tarp kitko, po „Smuikininko ant stogo“ mane pradėjo vadinti dramatine aktore. Čia turėčiau padėkoti režisieriui Ramūnui Kaubriui, kuris tuo nepatikėjo ir skyrė man humoristinių vaidmenų – juos labai mėgstu. Patys sunkiausi, daugiausia pastangų pareikalavę, ilgam įstrigę: Selija Pičem iš Jono Vaitkaus režisuotos „Trijų grašių operos“, Madlena R. Kaubrio režisuotame spektaklyje „O, mielas drauge“ (beje, po jo su kolege Jadvyga Grikšiene kokią valandą sėdėdavome grimo kambaryje neturėdamos jėgų net persirengti ar nusivalyti grimą), taip pat Auklė iš „Romeo ir Džuljetos“.
– Ar dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo jūsų svajonė?
Dirbu čia jau 20 metų – kai užrašai skaičius, atrodo daug, bet jausmai sako ką kita. Man teatras buvo kažkas nerealaus, nepasiekiamo. Svajojau pakliūti nors į chorą, bet nepriėmė: liepė dalyvauti perklausoje. Dalyvavau – tuomet priėmė į solistes.
– Kaip apsisprendėte dainuoti – įtakojo šeima, pedagogai ar kitos aplinkybės?
– Ko gero, taip iš anksto buvo nulemta. Nes vos pradėjusi vaikščioti, pagal išgales jau šokau, dainavau ir „grojau“ – kaip tėvams pasirodė, pianinu. Todėl nuvedė mane į muzikos mokyklos fortepijono klasę. Ten paskutiniaisiais metais specialybės mokytoja ruošė mane fortepijono, o mokyklos direktorė – vokalo studijoms.
Anksčiau vyko fortepijono specialybės stojamieji egzaminai – įstojau. Besimokydama dainuodavau kurso draugams kūrinius, kuriuos turėdavome išmokti kaip koncertmeisteriai. Vėliau, savo dėstytojos siaubui, nusprendžiau pasitikrinti, ar tikrai noriu tapti pianiste, ir pradėjau dirbti. Bet tebedainavau ir chore, ir kapeloje solo. Įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą rengiausi tapti muzikos mokytoja, o vėliau Ona Glinskaitė pasiūlė pereiti į dainavimo specialybę. Baigiau šios dėstytojos vokalo klasę. Visi mūsų norai pildosi...
– Jei nebūtumėte tapusi soliste, tai...
– Ko gero, būčiau tapusi aktore.
– Bet muzikos pedagogikos taip pat nepamiršote?
– Taip, čia kita mano aistra. Dievinu pedagogės darbą.
– Ar dar mokate klausytis kitų atlikėjų, jų nevertindama?
– Negaliu – kiekviena profesija uždeda savo antspaudą. Pateiksiu pavyzdį: turėjome teatre tokį šaunų scenos darbininką. Ir jis pasakoja: „Šiandien buvo mano draugas atėjęs pažiūrėti „Karmen“, ir jam taip patiko, nors spektaklis buvo nevykęs, nes akmenys (dekoracijos) buvo ne ten sudėti“. Tas pats su vokalistais: jie visada pastebi, kai blogai dainuojama.
Išduosiu paslaptį – labiausiai mėgstu tylą. Tačiau klausau daug muzikos, nes to reikia darbui. Šiuo metu esu atradusi renesanso epochos kompozitorių Giovanni Pierluigi da Palestriną.
– Ar klaipėdiečiai jus jau atpažįsta gatvėje?
– Kartą užėjau į rūbų parduotuvę, pradėjau apžiūrinėti prekes ir staiga girdžiu, kaip pardavėjos šnabždasi: „Iš muzikinio teatro...“ Net praėjo noras pirkti.
– O kokia būnate tarp savųjų, namuose?
– O namuose esu moteris, kuri gyvena kaip ir visos kitos moterys. Lengviau išvardinti, ko aš nemėgstu. Turbūt visi muzikantai labai kūrybingi. Paskutinė mano aistra – dažau baldus, juos sendinu.
– Ar gabiems jaunuoliams rekomenduojate rinktis solisto kelią?
– Tas kelias labai sunkus. Renkantis patarčiau suprasti, kad nebeturės savaitgalių, švenčių, laisvadienių – tai mūsų pagrindinės darbo dienos. Kad kiekvieną dieną turės visiems įrodinėti, kad yra geriausias. Kad dėl kiekvienos ne taip padainuotos natos bus bemiegių naktų. Kad kiekviena diena bus tokia, lyg laikytum egzaminą, nuo kurio priklausys tavo ateitis. Todėl reikės užsiauginti labai storą odą... Toks „linksmas“ solisto darbas, todėl šiuo atžvilgiu patarinėti nesiryžtu.
O savo vaikams visada kartojau: pasirinkite normalias profesijas. Bet jie abu tapo muzikais.
