1
Literatūra / „Belaukiant Godo“
Mėgstamiausia dainininkės knyga yra Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“: „Beprasmybėje ieškoti prasmės – tarsi kiekvieno žmogaus kasdienis ritualas. Vienatvė, susvetimėjimas, sistemų ribotumas – ir dabar aktualūs reiškiniai. Man patinka, kad absurdo kūryboje niekas nėra pateikta tiesmukai, primityviai, paliekama erdvė skaitytojo ar žiūrovo savianalizei.“
2
Kinas / „Melancholija“
„Larso von Triero „Melancholija“, ko gero, labiausiai mane paveikęs filmas. Visose meno formose ieškau kažko sukrečiančio. Meno neidentifikuoju kaip grožio, labiau jį priimu kaip įrankį „praravėti“ savo vidinius laukus. Filme genialiai sukurta įtampa, o kur dar Richardo Wagnerio muzika“ , – dalijosi I.Prudnikovaitė.
3
Teatras / „Oidipas karalius“
Kaip įsimintiniausią spektaklį solistė įvardijo Sofoklio „Oidipas karalius“, režisuotą Oskaro Koršunovo: „Man patinka, kai teatre dera stipri, drąsi režisieriaus koncepcija ir paties veikalo paveikumas. Šiame spektaklyje itin stipri Jūratės Paulėkaitės scenografija ir labai ryškūs, psichodeliški personažų charakteriai. Vien Piemuo, nebyliai stebintis veiksmą, ko vertas...“
4
Muzika / „Dievo avinėlis“
„Kiekvienąkart neišvengiamai susigyvenu su tuo metu studijuojamu ar atliekamu kūriniu. Šiuo metu tai – vis dar Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“. Vėl ir vėl klausydama atrandu tokius genialius kompozitoriaus muzikinės kalbos klodus, kad galiu vien džiaugtis galėjusi su jais susipažinti ir prie jų prisiliesti“, – teigė I.Prudnikovaitė.
5
Paroda / „Žmogus su Saukos veidu“
„Žmogus su Saukos veidu“ Nacionalinėje dailės galerijoje 2016 metais tapo mėgstamiausia I.Prudnikovaitės paroda: „Šarūnas Sauka – mano mėgstamiausias lietuvių tapytojas nuo pat paauglystės, tad nenuostabu, kad jo parodos ypač laukiau. Taigi ir vėl išryškėja mano asmeninis poreikis būti apsuptai ne dekoratyvaus, o aštraus ir kartais nepatogaus meno.“