Vasarį Vilniuje debiutuosianti Polinos vaidmenyje VCO „Pikų damoje“, Kinijoje lietuvė pasirodė naujame „Romeo ir Džuljetos“ pastatyme, kur atliko Stefano rolę. Nors solistei vyriškos rolės – ne naujiena, tačiau būtent nuo išskirtinės jų specifikos šį kartą pradedame pokalbį.
– Jūsų karjeroje nemažai vyriškų vaidmenų. Štai kad ir dabar – Stefano „Romeo ir Džuljetoje“ Pekine. Ar kaip nors specialiai ruošiatės tokiems vaidmenims? Ar keičiate savo mąstymą, jausmų amplitudę, atlikdama vyriškus vaidmenis, ar tik išorinę fiziką ir manieras?
– Pirmiausia, manau, svarbu pabrėžti, jo tai – nėra vyriška rolė taip, kaip tą būtų galima suprasti. Kitose kalbose tokios partijos vadinamos „kelnių rolėmis“, tai – vaidmenys, parašyti moterims, kurios turi persirengti vyrais. Kodėl? Nes tai – jaunų vaikinų vaidmenys. Tai dar nėra suaugę vyrai, tai – kitokie reikalavimai balsui, dėl to kompozitoriai dažnai renkasi mecosopraną, žemesnio balso dainininkę moterį. Be to, manau, kad kai šias partijas atlieka moterys, ryškiau atsispindi tas vaikiškumas, kurį turi jauno amžiaus vyras, kaip ir švelnumas, plastiškumas. Suaugusiam vyrui tą pavaizduoti būtų sunkiau.
Nemanau, kad dainuodama šias roles kaip nors keičiu savo mąstymą ar jausmų skalę. Itin daug darbo įdedu į kūno kalbą ir dar labai, labai daug prisideda kostiumo dizainerio darbas. Jeigu kostiumas padarytas gerai, neišryškina moteriškų linijų, su vaidmeniu, kūno kalba dirbti yra daug lengviau. Per savo karjerą esu pastebėjusi, kad man net yra lengviau pritaikyti kūno kalbą „kelnių rolėms“, nei scenoje būti kokia nors koketiška mergaite, ką daryti man ir patinka daug mažiau.
Su „kelnių“ vaidmenimis yra nutikęs kuriozas, gal prieš 4 metus. Dainavau Jonuką, Velso Nacionalinėje operoje, labai gražiame spektaklyje su puikiais kostiumais, maskuojančiais moteriškas linijas ir labai geru peruku. Vyko generalinė repeticija, kurią galėjo stebėti teatro darbuotojai ir jų artimieji. Po jos prie manęs priėjo keli orkestrantai ir sako: „Tu įsivaizduoji, aš turėjau susipykti su savo žmona, nes ji sakė, kad scenoje buvo tikras berniukas!“. Žmonės iš tiesų negalėjo patikėti, kad vaidmenį atliko moteris, o mane tai ir labai nustebino, ir net truputėlį išgąsdino, bet, žinoma, tuo pačiu labai džiaugiausi, nes reiškia, kad „kelnių“ rolė pavyko.
Manau, kad kai šias partijas atlieka moterys, ryškiau atsispindi tas vaikiškumas, kurį turi jauno amžiaus vyras, kaip ir švelnumas, plastiškumas. Suaugusiam vyrui tą pavaizduoti būtų sunkiau.
– Kaip tenka keisti išvaizdą, atliekant vyrų vaidmenis? Esame girdėję, kad seniau moteris tam apibintuodavo ir suspausdavo į tiesią figūrą, kad nebūtų jokių kūno linkių. Ar tai daroma ir dabar?
– Taip. Yra tokios elastinės juostos, kurias reikia užsidėti, kad krūtinė būtų lygesnė. Yra tekę ir net kelis kartus, gauti kapšelį į kelnes įsidėti. Na, ir nieko. Normalu.
– Vasarą dirbate Pekine, o rudenį grįžtate į Britaniją. Kaip sekasi keisti kontinentus? Su kokiais darbo ypatumais Azijoje susiduriate? Ar lieka nors kažkiek laiko pakeliauti?
– Didelių ypatumų daug nėra. Teatras dirba labai gerai, viskas organizuota ir tas yra svarbiausia. Galbūt tik tai, kad pats pastatymas labai sudėtingas, kompleksiškas, turintis daugybę techninių detalių. Laiko, kaip tokiam spektakliui, buvo mažai, be to, repetavo dvi sudėtys. Tad viskas vyko labai greitai. Per greitai, galbūt. Įdomus dalykas tas, kad viena sudėtis yra tik europiečių dainininkai, o kita – kinų. Matyti, kaip Kinija bando išmokti, mokytis, žiūrėti, kaip mes dirbame. Režisierius irgi iš Europos – italas, dirigentas – prancūzas. Visas repeticijas, visą mėnesį, kiekvieną minutę filmavo, viskas buvo užrašoma.
Per mėnesį turėjome tik dvi oficialiai laisvas dienas. Aišku, jas iš karto užpildėme: vieną dieną nuvažiavome prie Didžiosios Kinų sienos, ja pasivaikščiojome. Vaizdai fantastiški, ir pati siena siaubingai graži ir tokio dydžio...
– Ar lankydamasi/dirbdama naujoje šalyje drąsiai bandote vietinį maistą?
– Man labai pasisekė, kad esu labai lengvai keliaujantis žmogus. Ypatingai tie „jet lagai“ (ang. nuovargis, keliaujant didelius atstumus, drastiškai keičiant laiko juostas) manęs labai nekankina. Tiesiog galiu bet kur ir bet kada miegoti. Bet kada. Kitas dalykas – turiu geležinį skrandį, – galiu valgyti bet ką ir bet kada. Nors šį mėnesį net ir aš neišvengiau kelių virškinimo sutrikimų. Nors kiekvieną rytą būtinai išgeriu probiotikų – gerųjų bakterijų. Manau čia visi susirgimai susiję su tarša, nes net vandens iš krano gerti negalima. Per užterštumą mieste dažniausiai nesimato net dangaus, – toks smogas. Pirkome medicinines kaukes, kurias naudojome mažiau vėjuotomis dienomis, ar padidėjus užterštumui... Tai – labai pavojinga sveikatai, įsivaizduoju, kad mano kūnui buvo šokas, nors sąmoningai to ir nelabai jaučiau.
– Kaip solistai saugo sveikatą tokiomis drastiškomis klimato permainomis?
– Saugoti sveikatą su klimato permainomis nėra labai lengva. Nėra kaip. Tiesiog stengiesi vengti oro kondicionieriaus. Aišku, čia Kinijoje, kai lauke kokie +39 laipsniai, įėjus, bet kur bus 15 laipsnių mažiau, tad viduje tenka net apsimuturiuoti, kad neperšaltum.
– Kitas dalykas – kaip viską derinate su šeima? Ar dukra kartais keliauja su jumis?
– Kadangi mano vyras irgi muzikantas – dirigentas, pianistas, stengiamės derintis visas keliones, kad nors vienas būtų namie, kol kitas yra išvažiavęs. Nors tai nėra lengva. Kol kas kaip ir sekasi. Kol dukra buvo maža, keliaudavome visi kartu. Dabar ji jau baigia trečią klasę, tad tik vasarą tenka keliauti. Aišku iki Kinijos su šeima būtų sudėtinga, o ir vyras užsiėmęs – turi darbų namie.
Dabar grįžusi namo ten praleisiu 10 dienų, o po to visi kartu skrisime į Kardifą, į mano kitą darbą. Labai laukiu to pastatymo: dainuosiu S. Prokofjevo „Karas ir taika“ mano vieno iš mylimiausių režisierių David Pountney spektaklyje. Kartu jau esame sukūrę kelias roles ir labai džiaugiuosi, kad vėl galėsiu su juo dirbti. Smagu, kad pirmas dvi savaites su manim bus mano šeima. Jiems bus atostogos, o aš dirbsiu, bet bent savaitgalį kartu suplanuosim kokią išvyką, išsinuomosime mašiną, gal nuvažiuosim į žymiuosius Velso parkus.
– Kokius suvenyrus mėgstate parvežti namiškiams? O gal kaip tik – stengiatės vengti tokių dalykų?
– Aišku, visų pirma, ieškau ko nors dukrai, nes ji labai laukia, faktiškai tik dėl to ir išleidžia be ašarų, nes žino, kad kažką jai parvešiu. O iš tiesų mes namie stengiamės neapsikrauti suvenyrais, nes kur juos po to dėti? Bet namuose, pavyzdžiui, neturime jokių servizų, – mūsų visos lėkštės yra skirtingos, visos šakutės skirtingos, visi peiliukai, visi šaukšteliai, stiklinės – viskas skirtinga. Ir tą mes, ir aš, ir mano vyras parvežame po vieną iš kelionių. Mums tai labai patinka. Kai pietaujame, kiekvienas gali išsirinkti savo mylimiausią šakutę, šaukštelį, lėkštę – dar ką nors. Kai kažkas sudūžta – nėra problemų dėl nepilno servizo. Tai yra irgi kaip suvenyras kažkokios kelionės prisiminimas, – mes žinom, kuri lėkštė iš kur yra atvykusi. Taip tiesiog smagiau.
